Atvirai kalbant, keistoka buvo matyti Darbo biržos direktoriaus kabinete sėdinčią ir visus reikalus rikiuojančią simpatišką moterį. Pirmiausia todėl, kad buvome įpratę toje vietoje regėti solidų vyrą, o čia – elegantiška, besišypsanti moteris. Juk ji visą laiką dėvėjo policijos pareigūnės uniformą, buvo griežta ir vadovavo būriui taip pat uniformuotų vyrų. Ko gero, buvusi Plungės policijos viršininkė Dangirutė Jurkuvienė gyvenimą priima su visomis jo staigmenomis. Apie tai ji mielai sutiko pasidalinti mintimis ir su mūsų skaitytojais.
– Vien Plungės policijoje dirbote daugiau kaip 11 metų. Kaip atsitiko, kad pakeitėte ne tik darbo vietą, bet ir jo profilį?
– Viename ir tame pačiame darbe ilgai dirbti negerai. Žmogus nebeturi naujų idėjų, tampa neįdomus. Ėjo kalbos, kad policijoje vyks vadovų rotacija, kad, išdirbęs kelis metus, jis bus perkeltas į kitą vietą. Deja, greičiausiai dėl lėšų stygiaus geras sumanymas buvo pamirštas. Bandyta sistemą reformuoti kitaip: Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas koordinuoja rajonų policijos komisariatų veiklą. Komisariato viršininkas buvo skiriamas atrankos būdu. Deja, man nepasisekė – minėtąjį postą laimėjo buvęs Mažeikių policijos komisariato viršininkas. Ne, dėl to posto neišgyvenau. Galvojau, kad atėjo metas išeiti iš vidaus reikalų sistemos. Mat pastaruoju metu neaiškus pačios apskrities statusas. Kitas dalykas – rajono policijos komisariatas netenka juridinio asmens statuso ir gali pateikti tik rekomendacinio pobūdžio siūlymus. Vadovas netenka savarankiškumo ir tampa priklausomas nuo apskrities. Tad, turėdama 30 metų darbo stažą, ramia širdimi palikau savo postą, net rimtai nesusimąsčiusi, ką veiksiu toliau. Tiesa, turiu erdvią sodybą Plateliuose. Ten darbo niekada netrūksta, juolab kad puoselėti augalus, tvarkyti aplinką aš visada mėgau.
– Suprantu, kad nutarėte pagyventi savo malonumui. Juk, be gėlių, dar turite ir kitą savo širdžiai malonų užsiėmimą – medžioklę. Ar ilgai „iškentėte“, tvarkydama gėlynus, rūpindamasi namais?
– Vieną kitą mėnesį tvarkiau namus, rūpinausi savo augalėliais, tačiau pamažu ėmė kirbėti mintis, kad mano amžiaus žmogui gyventi tik sau – dar ankstoka. Ne taip seniai baigiau mokslus, apsigyniau magistro laipsnį, tad galėčiau dar būti naudinga visuomenei. Juolab kad sėdėti namuose, kai visą gyvenimą dirbau atsakingą darbą, – ne mano charakteriui. Šiaip ar taip esu veiklos žmogus. Išgirdusi, kad skelbiamas konkursas Darbo biržos direktoriaus pareigoms eiti, nusprendžiau pabandyti – niekada nebijojau pasikeitimų, atsakomybės. Be to, vadybos darbas visur panašus, juolab kad mano magistrinio darbo tema apie teisę ir valdymą. Taigi dalyvavau konkurse – šį kartą pasisekė.
– Dirbate dar neseniai, tačiau tikriausiai jau pajutote – patinka čia dirbti ar ne?
– Dar ruošdamasi konkursui, turėjau informacijos, kur einu dirbti. Tiesa, ilgus metus dirbau beveik tik tarp vyrų, dabar gi – daugiau tarp moterų. Nebuvo tada problemų, manau, nebus ir dabar didelių rūpesčių. Man atrodo, kad moterys už vyrus kruopštesnės, labiau rūpinasi šeima, vaikais, o vyrų, kuriems tie dalykai rūpėtų, yra tik vienetai. Taigi jaučiuosi visai normaliai. Džiugina tai, kad iš 21 darbuotojo 18 yra baigusiųjų aukštąjį mokslą, o 2 dar studijuoja.
– Juk krizė nebus visą laiką, tad kokias matote Darbo biržos perspektyvas?
– Kol kas čia dirbu neseniai, todėl būtų nekuklu ką nors siūlyti. Tačiau, mano supratimu, turėtų būti lanksti veiklos sistema, kad, pasikeitus situacijai, keistųsi ir ji. Žinoma, kai kurie skyriai turės likti tokie, kokie yra dabar, tačiau jau dabar matome, kad nemažai pareigybių bus nereikalingos. Trumpai tariant, taupyti rezervų yra gana nemažai.
– O kaip klostosi asmeninis gyvenimas?
– Jau senokai esu našlė, tačiau turiu žmogų, kuris rūpinasi manimi, o aš juo. Turiu suaugusį sūnų, kuris dar savo šeimos neturi, dirba AB „Mažeikių nafta“. Man atrodo, kad jis mane supranta, o aš stengiuosi jį suprasti. Dabar turiu ir darbą, kurį tikiuosi pamėgti, ir kitų širdžiai mielų užsiėmimų. Gyvenu Plateliuose, kuriuos myliu, nes tai – mano gimtinė.
– Girdėjau, kad kai kuriuose rajonuose laiku neišmokamos nedarbingumo pašalpos. Kaip tie reikalai pas mus?
– Kiek aš žinau, kol kas šie reikalai neblogai sekasi. Tiesa, kartais dieną kitą išmokėti pavėluojame, bet tik tiek.
