Niūrūs žiemos vakarai prailgsta tik tiems, kurie neranda sau mielos veiklos. Alfredai Vyšnevskajai ilgos vakaro valandos tirpte sutirpsta. Ne tik vakaro – dažna naktis pradingsta pasinėrus į širdžiai mielą užsiėmimą. Jų moteris turi ne vieną: popieriaus lankstiniai, papuošalų kūrimas, nagų dizainas, sportas. Visi šie pomėgiai – puikiausia terapija nuo kasdienės pilkumos, liūdesio ir gyvenimo klystkelių.
Dar visai neseniai Alfreda nė neįtarė turinti kokių nors pomėgių. Taip, jaunystėje ji sportavo, šoko, lankė cirką, bet tai buvo jaunystėje. Prasidėjęs šeiminis gyvenimas lyg ranka nubraukė visas pramogas. „Galėčiau knygą parašyti apie save. Tiek visko būta: meilės ir išdavystės, džiaugsmo ir liūdesio, nusivylimų ir vilties akimirkų, paklydimų ir praregėjimų. Santuokos laivas tokio bangavimo neatlaikė. Likau viena“, – kalbėjo moteris.
Į Giliogirį A. Vyšnevskaja su savo dukromis Anastasija ir Galina atsikėlė prieš septyniolika metų, kai čia namą nusipirko jos motina su patėviu Vytautu. Klaipėdiečius į kaimą atvedė mamos svajonė turėti savo daržiuką, lesinti višteles, melžti karvutę, laikyti arklį. Bet vienaip kaimas atrodo, kai į jį žiūri iš toli, kitaip – kai tampi jo dalimi. Miesto žmonėms nebuvo lengva prisitaikyti prie didelių permainų. Alfreda neslepia: „Jei būtų įmanoma laiką atsukti atgal, antrą kartą į tą pačią balą nebristume.“
Tačiau žingsnis buvo žengtas. Anuomet nedarbas varė nuobodulį. Noras turėti draugų, mėgautis gyvenimu jauną moterį vedė savais keliais. Ne visada teisingais. O klaidžiojanti siela silpnybių tyruose greitai paklysta. Reikia stiprios valios, kad galėtum ištrūkti iš tiršto rūko. Retas kuris tai padaro savo jėgomis – giliogiriškei pasisekė.
Pasak A. Vyšnevskajos, praregėjimas aplankė netikėtai. Kelrode žvaigžde naujajame kelyje švietė vaikų meilė, kurios vedama moteris pasiekė kitą, daug ramesnį, gyvenimo krantą. Ir tada dienos nušvito naujomis, daug ryškesnėmis spalvomis.
Alfreda vėl atrado laiko sau, savo pomėgiams. Pažintis su origamiu prasidėjo nuo snaigės, puošusios vienos parduotuvės vitriną. Iš popieriaus išlankstyta Kalėdų dekoracija taip sužavėjo moterį, jog ji užsidegė noru tokį grožį sukurti savo rankomis. Panaršiusi internete, atrado ne tik jai patikusią snaigę, bet ir daugybę kitų grožybių – kusudamos kamuoliukus, gulbes, vazas, gyvates, drakonus. Prisipirko popieriaus ir tą pačią dieną kibo į darbą. Kamuoliuką išlankstė iš pirmo karto.
Sėkmė įkvėpė. Kas vakarą moters pirštai lankstė šimtus detalių, nes vienai gulbei jų reikėjo maždaug trijų tūkstančių. Greitai gulbėmis, vazomis ir kitais origamio darbais prisipildė visos namų lentynos. Gėrėjosi jais Alfreda, jos sūnus Rolandas, dukros, kiti artimieji, bet ilgainiui kūrybinis azartas priblėso.
„Supratau, kad tie darbeliai taip ir liks dulkėti lentynoje. Vis dažniau smelkėsi mintis, kad vertėtų susirasti praktiškesnį pomėgį. Prisiminiau, jog Vilniuje gyvenanti mano pusseserė Tatjana daro papuošalus. Jei ji gali, kodėl man nepabandžius! Ir jau po akimirkos internete ieškojau informacijos apie papuošalų kūrimą. Sužinojusi, kokių priemonių tam reikia ir kur jų galima įsigyti, kitą dieną nulėkiau į Klaipėdą. Prisipirkusi visko, kaip vėliau paaiškėjo, ko reikia ir ko nereikia, parskubėjau į namus. Nekantraudama vėriau pirmą papuošalą. Pradėjusi ir vėl negalėjau sustoti. Dėliojau akmenukus vieną prie kito, derinau tarpusavyje, vėriau ir vėl ardžiau. Smagus pojūtis. Dar didesnes emocijas išgyvenau pardavusi pirmuosius karolius – žodžiais nenusakysiu, kaip didžiavausi, kad mano sukurtu papuošalu puošis kita moteris. Dabar medžiagų papuošalų gamybai važiuoju į Vilnių – tik ten nusiperku Svarovskio kristalų, natūralių akmenų: agatų, malachitų, lazuritų“, – pasakojo giliogiriškė.
Prieš metus moterį aplankė naujas įkvėpimas. Nuo tada jos galva pramušta nagų dizainu. Anglijoje gyvenančios dukros Anastasija ir Galina dirba grožio paslaugų sferoje: viena jų priaugina blakstienas, kita daro permanentinį makiažą. Tuo keliu vos nepasuko ir Alfreda. Vėliau, viską gerai apsvarsčiusi, pasirinko manikiūrą. Karuselė vėl įsisuko. Kaip visada, moteris skubėjo: sužinojusi, kad darbo birža manikiūro kursus organizuos tik po kelių mėnesių, kibo į mokslus savarankiškai. Ir vėl prisipirkusi, ko reikia ir ko nereikia, praktikavosi ant savo, sesers Liucijos ir net mamos nagų. Po kelių mėnesių, nuvažiavusi į kursus, apie manikiūrą jau nemažai pati išmanė. Sėkmingai juos baigusi, investavo į tolesnį mokymąsi – gilinosi į nagų priauginimo, gelinio lakavimo subtilybes. Iki šiol vis mokosi – labiausiai patinka nagų dizainas. Užėjus įkvėpimui, „tipsus“ margina per naktis. Pirmasis jos meno vertintojas – sūnus Rolandas. „Jei jam patinka, vadinasi, gražu. Vadinasi, aš galiu. Todėl eisiu tik pirmyn“, – sako moteris, su nagų dizainu siejanti nemažas viltis.
A. Vyšnevskajai jau per penkiasdešimt, o ji savo talentus vieną po kito lyg iš lobių skrynios traukia. „Jaučiuosi kaip niekada tvirta. Kitaip ir būti negali – mama sena, sesuo neįgali. Atsakomybės nebėra su kuo dalytis. Stiprybės ir tikėjimo semiuosi iš vaikų ir anūkų. Suprantu, kad daug gyvenimo metų paleidau vėjais. Kai pagalvoju, kiek galėjau per juos pasiekti, liūdna darosi. Dar liūdniau, kai suvokiu, kiek galėjau duoti savo vaikams, o nedaviau. Esu jiems dėkinga už beatodairišką meilę. Darau viską, kad vaikai, anūkai, kiti artimieji manimi didžiuotųsi. Sūnui Rolandui savęs atiduosiu keliskart daugiau, nei daviau dukroms. Gyvenimas man suteikė dar vieną progą, ir aš jos nebepaleisiu“, – tvirtino giliogiriškė.
