Ko gero, ne viena plungiškė yra girdėjusi apie vizažistę Simoną Abrutytę, geriau žinomą kaip SimonaMona. Tik pabendravęs su šia jauna moterimi supranti, jog tai – žmogus, per gyvenimą einantis atvira širdimi ir, kaip pati sakė, iš gyvenimo viską imantis pilnomis saujomis. Nuo svajonės tapti choreografe per apželdinimo specialybę Simona nukeliavo iki vizažo ir plungiškiams mažai žinomos laikinų tatuiruočių („henna tattoo“) meistrės. Tad būkite pažįstami ir jūs su charizmatiška, kupina gyvybės ir pozityvumo jauna moterimi.
Apie choreografiją ir apželdinimą
Simona – tikra plungiškė, čia gimusi ir užaugusi. Nuo pirmos iki dvyliktos klasės mokėsi Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Žemaitijos kolegijoje studijavo apželdinimo inžineriją. Tiesa, apželdintoja tapo atsitiktinai. „Šią specialybę įgijau tik todėl, kad baigusi floristikos kursus galvojau, ko dar reikėtų išmokti. Iš tikrųjų turėjau studijuoti visai ką kita. Svajojau tapti choreografe ir to tikslingai siekiau dvejus metus“, – paaiškino moteris.
Pirmą kartą Simonai nepasisekė – išlaikiusi stojamuosius egzaminus choreografijos studijuoti negalėjo, nes nesusirinko grupė. Kitais metais pavėlavo su stojamaisiais. „Taip likimas ir susiklostė, kad pasukau į grožio sritį. Esu smalsi, man būtinai reikia mokytis, negaliu sėdėti be mokslo. Kai neįstojau į choreografiją, pagalvojau, kad gal Dievulis man rodo, jog reikia eiti kitu keliu. Kaip tik vyko floristų kursai Klaipėdoje“, – prisiminimais dalijosi plungiškė.
Tiesa, pašnekovė neslėpė, jog, netapus choreografe, šioks toks vidinis apgailestavimas liko – juk dešimt metų šokta vaikų ir jaunimo tautinių šokių ansamblyje „Žirginėliai“, mokykloje suburta sava šokių grupė, gauta nominacija už geriausią choreografiją.
„Bet gal ir gerai. Tas dalykas „nuėjo“, energijos išsitaškymas liko jaunystėje, – kalbėjo Simona. – Perėjau į floristiką. Tiesa, floriste dirbti taip ir neteko, bet kadangi mėgau piešti ir tapyti, dariau „sekretus“. Ir dovanodavau juos, ir į užsienį vieną kartą teko parduoti, rodydavau savo darbelius socialiniuose tinkluose… bet tai nuslūgo, praėjo. Yra tekę eiti darbintis floriste, tačiau neatrinko. Turbūt buvo nelemta.“
Kodėl pasirinko apželdinimą? Pasak Simonos, norėjosi, kad specialybė būtų kažkiek glaudžiau susijusi su floristika. „Apželdinimas“ skambėjo labai gražiai, nes į jį įėjo ir architektūra, ir visokios spalvos, ir dendrologija. Visa tai, kas susiję su gamta, o aš esu gamtos žmogus. Galvojau: „Visko čia daug po truputį. Ir to išmoksiu, ir tas gyvenime pravers.“ Jei ir nepavyks kas, bent kažkokios patirties turėsiu“, – atviravo plungiškė. Tiesa, ji neslėpė, kad įpusėjus mokslams suprato sėdinti ne savo rogėse, bet užsispyrusi studijas pabaigė, nors jau puikiai suvokė, jog dirbti nori grožio srityje.
Vizažas – malonumas, „henna tattoo“ – dvasios ramybė
Taip gyvenimas jauną moterį nuvedė į vizažą. Šio darbo paslapčių plungiškė sėmėsi iš Olesios Žuravliovos. „Kai baigiau mokymus, jaučiau, kad tai – mano sritis, nes dirbdama tiesiog „kaifuoju“, – džiaugėsi Simona.
Tiesa, vizažas – ne pagrindinis jos darbas. Ir, kaip pati sakė, net nenorėtų, kad jis toks taptų. „Tarp vizažistų yra taip: jei tai taps pagrindiniu darbu, galbūt tu dirbsi profesionaliai ir greitai ir viskas bus gerai, bet tai jau bus tavo darbas, o aš noriu, jog tai man teiktų pasitenkinimą ir džiaugsmą. Juk gyvenime vienos spalvos nebūna. Jei bus tik ta graži spalva, aš pradėsiu ją jausti kaip spalvą, bet ji neteiks man malonumo, – savo pasirinkimą paaiškino Simona, – todėl, be pagrindinio savo darbo, aš papildomai dirbu vizažiste. Man tobula turėti du darbus. Gal dėl to ir nukenčia asmeninis gyvenimas: esu viena, dar nesukūrusi šeimos. Tad, kol galiu, iš gyvenimo viską imu pilnomis saujomis.“
Taip pamažu nuklydome prie naujausio Simonos atradimo – „henna tattoo“. Pasak pašnekovės, pažintis su šia technika prasidėjo prieš ketverius metus. „Tada man gal reikėjo dvasinės ramybės… Ieškojau, kas galėtų man tai suteikti. Pradėjau to ieškoti gamtoje, labai daug vaikščiojau. Būdama gamtoje ėmiau jausti, kad norėčiau kažko susijusio su mistika, atrodė, kad mane tai traukia“, – prisiminė S. Abrutytė. Ir gyvenimas ją suvedė su mergina, kuri tuo metu Plungėje darė laikinas tatuiruotes.
„Man viskas ateina natūraliai. Nėra taip, kad įnirtingai ir tikslingai to ieškočiau. Kas pas mane ateina, tą ir priimu. Jei man gyvenimas ką nors siūlo, vadinasi, aš tai turiu imti. Pamačiau, kad ta mergaitė daro „henna tattoo“, ir pagalvojau, jog man reikia pasidaryti“, – apie pirmą pažintį su ornamentais ant rankų pasakojo vizažistė.
Kol minėtoji mergina piešė ant Simonos rankų, ši jau žinojo, kad ir pati tai darys. Pradėjo domėtis, kas tai yra, iš kur atėjo. Visa tai – iš Rytų pusės – iš Indijos, iš Amerikos čiabuvių. „Visa tai religiniai, relikviniai dalykai. Lietuvoje tarp pagonių taip pat buvo populiarūs tie ženklai. Bet aš nelabai jais domiuosi, man labiau rūpi grožis. Kiekvienas piešėjas turi savo techniką, o aš esu ta intuityvioji piešėja“, – kalbėjo plungiškė.
Beje, jaunai moteriai yra tekę prisiliesti ir prie indiškų tradicijų, užsivilkti sarį. Tiesa, laikinų tatuiruočių piešimas jai nėra ta sritis, kurioje galėtų užsidirbti. „Tai labiau mano dvasiai pamaitinti. Prieš pradėdama piešti pasirenku žvakę, nes ugnis simbolizuoja išvalymą, juk negaliu būti prastos nuotaikos, kad neįpieščiau neigiamos energijos. Jei nusiraminti neužtenka žvakės, paleidžiu meditacinę muziką, kuri valo energiją. Be to, dirbu tik su profesionaliomis priemonėmis, kurių sudedamosios dalys yra natūralios, su eteriniais aliejais“, – pasakojo Simona.
Pasak jaunos moters, laikinos tatuiruotės – vasaros mada, užsienyje labai populiarios, tad nieko keisto, kad pagrindinės piešėjos klientės – arba tos, kurios domisi ezoteriniais dalykais, arba tos, kurioms tai labai gražu. Lietuvos didžiuosiuose miestuose tokios tatuiruotės taip pat madingos, o plungiškiai labai kuklūs, mažai kas apie tai žino arba baiminasi, kaip atrodys, kaip eis į darbą, nes piešinys ant kūno išsilaiko 2–3 savaites.
„Norėčiau, kad plungiškiai daugiau apie tai žinotų, kad nesibaimintų. Medžiagos natūralios, nekenkia nei vaikams, nei nėščiosioms. Todėl drąsiai piešiu ir vaikams, nes jiems toks piešinys – kažkas „vau“, fotosesijoms, mergvakariams, vaikų gimtadieniams tai „bomba“. Beje, prieš darant tikrąją tatuiruotę, pasidaryti „henna tatoo“ – puiki išeitis pasižiūrėti, ar tatuiruotė tinka“, – pažymėjo Simona.
Pomėgiai ir svajonės
Panašu, kad plungiškė atrado save, bet neslėpsime, jog smalsu, kokia Simona buvo vaikystėje.
Pašnekovė juokavo, kad nuo pat vaikystės buvo aktyvi ir mama neturėjo jos kur dėti. „Tryškau energija: man ir čia, ir ten reikia būti, ir dramos būreliai, ir mokykloje mėgėja buvau dalyvauti visokiuose užsiėmimuose. Buvau labai aktyvi, tas atsispindi ir dabar. Tik tiek, kad su amžiumi visa tai sulėtėja. Atsiranda kitokie prioritetai: sportas, sveikata, gamta – visai kitokie dalykai, bet neužsisėdžiu namuose. Iš tikro veiklos turiu tiek, kad tik reikia suspėti gyventi“, – kalbėjo vizažistė.
Paprašyta įvardyti kitus savo pomėgius ir svajones Simona sakė, jog, ko gero, pagrindinis jos pomėgis – atrasti ką nors naujo, rasti, ką dar gali kokioje srityje. „Norėčiau ką nors suvaidinti. Grįžta poreikis tapyti, norėčiau ir šokti. Šiaip tai norėčiau pakeliauti, bet šalia manęs turi atsirasti žmogus, kuris mane išstumtų, atėjęs pasakytų: „Viskas, susikrauni kuprinę ir vykstam.“ Ko gero, pasiryžčiau. Mėgstu eiti į diskomforto zoną, bet tik jei žinau, kad ten būsiu saugi. Nemėgstu rizikuoti“, – atviravo pašnekovė ir pridūrė: „Bijau pokyčių. Bet aš žinau, kad tai mane užaugins. Kiek mes augsime komforto zonoje? Tik iki tam tikrų „lubų“, o toliau rutina. Jei augsi ir tobulėsi, tavo kelyje atsiras naujų žmonių, gal ko naujo išmoksi, sužinosi, patirsi. Tik tas pirmasis žingsnis sunkus. Todėl ir yra geriausia, kai kas nors tau „įspiria“.“
Simona atskleidė, jog svajoja turėti savo bohemiškai įkurtą patalpėlę, kur atėjęs žmogus galėtų pasidaryti arbatos, verti karoliukus, įsigyti mineralų, basomis kojomis išeiti ant žolės, prisėsti ant akmens… „Įsivaizduoju kaip tokį raganėlės namelį. Čia vietoj pigių rūbų parduotuvės pietų metu moterys ateitų atsipalaiduoti. Dabar atrodo, kad tai nerealu, bet, kaip aš sakau, niekada negali žinoti“, – atviravo jauna moteris.
Kai šalia tavęs sėdi pozityvumu trykštantis žmogus, atrodo, kad aplink nebėra nieko blogo, norisi ir pačiam tapti tuo geros energijos nešėju. Iš kur tas pozityvumas, paklausėme savo pašnekovės.
„Gyvenu vidiniu pašaukimu. Jei matau, kad likimas klostosi kitaip, vadinasi, tai ne mano sritis, vadinasi, turiu judėti kitur. Gali turėti darbą, kuriame esi finansiškai saugus, bet būtinai reikia turėti darbą ar kažkokį pomėgį, kuris subalansuotų vidinius poreikius. Tada jausi laimę gyvendamas. Juk kitas žmogus negali tau sukurti laimės, pats turi ją susikurti. Būtinai reikia galvoti ir kalbėti tik pozityviai. Į paviršių reikia išstumti geras mintis, nes viskas grįžta bumerangu. Jei paklaustumėte, kaip man sekasi, pasakyčiau: „Man tikrai gerai sekasi, esu laiminga dėl to, ką turiu, o jei turėsiu daugiau, bus dar geriau“, – patarimais dalijosi Simona ir atsisveikindama mūsų skaitytojams palinkėjo: „Paieškokite, kur labiau sekasi, kur labiau atsipalaiduojate, ką smalsiau daryti. Gal labiau pasidomėjus atsiras niša, kurioje galima save realizuoti. Gal reikia dėmesį atkreipti į čia ir dabar. Kartais žiūrime plačiai į vandenynus, o reikia žvilgtelėti tik čia pat. Gyvenime reikia išgirsti savo širdį.“
