Nenusakomas jausmas apima įsiliejant į gyvą, drąsią, vienybe ir patriotiškumu alsuojančią, atrodo, begalinę žmonių grandinę. Tokia sekmadienį driekėsi nuo Katedros aikštės Vilniuje iki Medininkų memorialo, esančio pasienyje su Baltarusija. Džiugu, kad į kaimynų baltarusių kovą už laisvę, demokratiją ir permainas palaikančią akciją „Laisvės kelias“ įsitraukė ir plungiškiai. Dalis jų į sostinę vyko autobusu, dalis prisijungė vietoje.
Sekmadienio pavakarę patekti į Vilnių nebuvo paprasta. Spūstys liudijo: lietuvių tauta neabejinga tam, kas vyksta kaimyninėje Baltarusijoje, ir palaikančiųjų bus tūkstančiai. Taip ir buvo – į gyvą 32 kilometrų ilgio žmonių grandinę įsiliejo net 50 tūkstančių lietuvių! Išsirikiavusiuosius pakelėje sveikino kolona motociklininkų ir virš jų skriejantys parasparnininkai, į dangų kilo oro balionai. Tokie vaizdai sekmadienio vakarą virpino širdis visoje Lietuvoje, Baltarusijoje ir, žinoma, sklido po visą pasaulį.
Per rekordiškai trumpą laiką (idėja kilo maždaug prieš savaitę!) surengtos masinės akcijos dalyviai ne tik kibosi į grandinę, bet ir mojavo Lietuvos ir Baltarusijos vėliavomis, rankose laikė baltus ar raudonus kardelius, balionus, iškalbingus plakatus. Kone visi vilkėjo baltai – toks buvo sutartinis aprangos kodas.
Renginio kulminacija – Lietuvos ir Baltarusijos himnai. „Tautišką giesmę“ akcijos dalyviai traukė gyvai, o baltarusiškosios „Pohonios“ visi klausė per radiją. Nuskambėjus paskutiniams himnų akordams – audringi aplodismentai, skirti ir visiems akcijos dalyviams, ir organizatoriams, kurių pagrindinis – žurnalistas Andrius Tapinas.
Grįžę į autobusą plungiškiai neslėpė: emocijos netelpa širdyje. Ir į Vilnių vykusios moksleivės, ir senjorė mokytoja bylojo tą patį: tai, ką čia patyrėme, neišdildoma, tai – visam likusiam gyvenimui. Juolab kad kai kurie šios akcijos dalyviai analogiškoje gyvoje grandinėje, jungusioje Lietuvą, Latviją ir Estiją, stovėjo ir lygiai prieš 31 metus – 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną.
„Daug emocijų… to, ką šįvakar patyriau, žodžiais nenusakysi ir kitam nepapasakosi. Kad suprastum, reikėjo čia būti“; „Labai džiaugiuosi, kad važiavau, o iš tų, kas liko Plungėje, dabar gaunu žinutes – visi gailisi, kad jų nėra čia. Jie tikrai daug prarado“; „Patirti tai, ką patyriau, – didžiulis malonumas. Ir atminimas visam likusiam gyvenimui“; „Tikrai nesigailiu šią dieną paskyrusi šiai išvykai, nes toks įvykis…“; „Jaudulys panašiai toks, koks buvo ir prieš 31 metus Baltijos kelyje. Skirtumas tik toks, kad tada daug daug dainavome, o šįkart skambėjo tik himnai“; „Tikiuosi, kad tuo, ką šiandien padarėme, tikrai padėsime baltarusiams, nes palaikymas, kai kovoji, – labai reikalingas“. Tokiais įspūdžiais ir emocijomis su „Plunge“ dalijosi į autobusą sugrįžę plungiškiai.
Na, o akcijos autorius A. Tapinas vėlų sekmadienio vakarą savo feisbuko paskyroje rašė: „Emocijos dar burbuliuoja, net nesitikėjau, kad bus toks gumulas gerklėje giedant mūsų himną ir klausantis baltarusių „Pohonios“. Galvojant apie tai, į kokią kovą pakilo mūsų kaimynai. Ir žvelgiant į tarsi pikta musė ratus aplink sieną sukantį režimo sraigtasparnį. Stojant į gyvą grandinę ir lyg elektros šoku jaučiant kiekvieną ranką nuo Medininkų iki Katedros. Matant dainas dainuojančius senukus, kurie tikrai buvo Baltijos kelyje ir kuriems rieda ašaros išėjus gal į paskutinį savo žygį. Ir matant vaikus, kuriems tėvai išsaugos ir po daugelio metų parodys tas nuotraukas, kaip mums rodė mūsų tėvai ir seneliai. 50 000 mūsų išėjome į Laisvės kelią ne tik dėl Baltarusijos, bet ir dėl savęs pačių – mums to reikėjo. Labai reikėjo.“
Nors pati akcija nuteikė itin pozityviai, vis dėlto tenka apgailestauti: išties apmaudu, kad iš Plungės į sostinę pajudėjo tik vienas autobusas ir tas pats – tik pusiau užpildytas. Apmaudu ir dėl to, kad visuomenė menkai patriotiška, o labiausiai dėl to, kad autobuse nebuvo Savivaldybės valdžios vyrų ir moterų. Jų važiavusieji tikrai pasigedo.
P. S. Tiems, kam kyla klausimų dėl veido apsaugos kaukių, sakome: viso renginio metu žmonės kaukes dėvėjo, tik fotografuodamiesi akimirkai kai kurie jas nusiimdavo.
