Prie Minijos upės prisišliejęs Šateikių seniūnijos Dyburių kaimas turi senas savo kapinaites. Nors jose seniai nieko nelaidojama, žmones vis dėlto ten traukia – pabūti, tvarkytis, melstis. Deja, jiems tai draudžia… įstatymai. Kokie? Ogi gamtosaugos, nes tos kapinaitės yra Salantų regioninio parko Minijos gamtiniame rezervate. O rezervato ribų peržengimas tolygus piktavališkam įstatymo pažeidimui. Tad ką dyburiškiams daryti?
Nori vieno – galimybės lankyti kapines
Žmonės nori į kapinaites, Salantų regioninis parkas sako NE. Žmonės šioje situacijoje tikisi elementaraus žmoniškumo, direkcija linkusi laikytis įstatymo raidės. Taigi šalys stoja į priešingas barikadų puses, tarp jų žiebiasi konfliktas. Be to, padėtį dar paaštrino pagrūmojimai, kurių iš direkcijos atstovų sulaukė į rezervatą užsukęs vienas dyburiškis, o ir prieš kurį laiką vykęs pirmasis susitikimas tarp dyburiškių ir parko direkcijos aistras tik dar labiau pakurstė, nei jas užgesino.
Praėjusią savaitę surengtas dar vienas pasitarimas. Šįkart – Salantų regioninio parko direkcijoje. Dyburiškių interesų ginti stojo ne tik neseniai susikūrusios asociacijos „Dyburiškiai“ atstovės Justina Navardauskienė, Jurgita Ruikė, Lina Preibienė, bet ir Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, už paveldosaugą atsakingas Savivaldybės administracijos vyr. specialistas Gintaras Ramonas.
Į kapinaites – tik su palyda
„Tikiuosi, šįkart mums pavyks susidėlioti visus taškus, – susitikimą pradėjo Salantų regioninio parko direktorius Modestas Šečkus. – Po paskutiniojo mūsų pokalbio, ieškodami atsakymų į kilusius klausimus, kreipėmės į Valstybės saugomų teritorijų tarnybą. Jos atsakymas – dyburiškiai į rezervatą užeiti gali, tačiau tik suderinę su direkcija ir lydimi mūsų atstovo. Tad dabar tik klausimas, kiek dažnai jūs ketinate ten lankytis.“
Dyburiškių toks variantas, žinoma, netenkina. „Kaip jūs tai įsivaizduojate? Ar tai įgyvendinama? Ar jūsų personalo ištekliai pakankami?“ – klausimus kėlė žmonės. Direktorius replikavo: „Žinoma, jūsų entuziazmas rūpintis tomis kapinėmis sveikintinas, bet tikiuosi, kad ne kasdien ketinate jose lankytis. Tikrai rasime galimybių jus lydėti, juolab kad įstatymas kitos išeities ir nenumato – tik su palyda.“
Dyburiškiai – už legalų lankymą
Susitikimo pradžioje M. Šečkus laikėsi griežtos ir netgi kandokos pozicijos. Anot jo, dyburiškiai be direkcijos žinios lankosi kapinaitėse, kažką ten daro, o neseniai šalia jų dar ir kryžių pastatė. „Tokiais savo veiksmais jūs provokuojate dialogą, kuris gali tapti nebemalonus. Su senaisiais dyburiškiais jokių problemų nekildavo. Jie taip pat lankydavo kapinaites, bet mes jų neužkliūdavome. O jūs keliate problemas ir kažkodėl norite visa tai formalizuoti“, – piktinosi parko direkcijos vadovas.
Dyburių gyventojams tai, kad jie nori lankyti, tvarkyti kapines, gerbti protėvių atminimą ir daryti tai legaliai, nepažeidžiant įstatymų, – kaip ir savaime suprantamas dalykas. Žmones palaikė ir Savivaldybės paveldosaugininkas G. Ramonas: „Gyventojai – už gyvas tradicijas. Jie nori rūpintis tomis kapinėmis ir daryti tai oficialiai. Taigi aš būčiau už tai, kad viskas būtų reglamentuota ir leidžiama.“
Siūlo koreguoti įstatymą
Analogiškos nuomonės buvo ir meras A. Klišonis. Anot jo, šiuo atveju svarbu ne tik įstatymai, bet ir žmogiškasis faktorius – tikrai nenormalu, kad dyburiškiai negali lankyti savo senelių ar prosenelių kapų. „Mano siūlymas: jei tik įmanoma, reikia vienaip ar kitaip visa tai reglamentuoti ir „įvilkti į protingą rūbą“. Pirmiausia, žinoma, būtina kapinaites įregistruoti, nes dabar jos – be statuso, jų kaip ir nėra. Be to, po ano susitikimo mums visiškai neaišku, galima ar ne jose lankytis. Sakė, kad dyburiškiai gali. O kas, jei jie atsiveš kunigą? Pavyzdžiui, karteniškį. Ar už tai jau bus baudžiami? Žmonės nesijaučia saugūs. Reikia aiškumo ir konstruktyvaus sprendimo“, – gyventojų poziciją gynė meras.
Direktorius M. Šečkus laikėsi savo: „Jei jau norite viską formalizuoti, joks sprendimas čia nereikalingas. Yra įstatymas, kuris numato, kokiu būdu įmanomas kapinių lankymas. Taigi jei nenorite, kad būtų taip, kaip buvo, bus pagal įstatymą ir pagal grafiką.“ Meras neatlyžo. Jo manymu, įstatymas – ne šventa karvė. Jį galima koreguoti ir pritaikyti žmonėms. Reikia tik imtis iniciatyvos. „Bet ne mes, o Seimas įstatymus ir leidžia, ir keičia“, – replikavo parko direktorius. „Bet jei mes – Savivaldybė – kreipsimės į Seimą dėl įstatymo pakeitimo, o jūs – parkas – mus palaikysite, viskas eisis lengviau. Reikia, kad iš šios situacijos visi išeitume laimėję“, – tvirtino A. Klišonis.
Po ilgos diskusijos kompromisas vis dėlto rastas. Savivaldybė imsis kapinaičių registravimo reikalo ir tarsis su teisininkais dėl galimybės koreguoti įstatymą. Parkas lyg ir pažadėjo iniciatyvą palaikyti ir nestoti prieš žmonių norą. Kai šie „namų darbai“ bus atlikti, laukia vizitas į Aplinkos ministeriją. Ar dyburiškiams pavyks gauti laisvesnę prieigą prie kapinaičių? Manykime, kad taip – juk ne siaubti, o tvarkyti jas nori. Ir melstis.
Beje, Salantų regioninio parko istorikas Julius Kanarskas minėjo, kad maždaug apie XVIII a. šios kapinaitės buvo Dyburių kaimo kapinės. Vėliau jose buvo laidojami tik nekrikštyti kūdikiai, savižudžiai, skenduoliai. Dar vėliau žmonės čia rinkdavosi giedoti Visų šventųjų litanijos, kalbėti rožinio. Taigi tradicijos kaip ir susiklosčiusios. Belieka leisti žmonėms jas puoselėti.
