Neseniai 95-erių sulaukęs šilutiškis pedagogas Marcelinas Ignatavičius iki šiol stebina žvalumu, noru bendrauti, fenomenalia atmintimi. Bemaž prieš dešimtmetį M. Ignatavičius už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. 2007 metais garbingą apdovanojimą Valstybės dienos proga jam įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus.
Mokytojas
Iš savo klasės Marcelinas Ignatavičius bėra likęs vienas, paskutinė bendraklasė iškeliavo Anapilin šį pavasarį. Užtat buvę jo mokiniai, patys sulaukę garbaus amžiaus, nepamiršta ir šiandien – lanko, paskambina. M. Ignatavičių dar pernai galėjai sutikti vaikštinėjantį mieste. Dažnas jo pasivaikščiojimų tikslas būdavo įvairūs susitikimai ar knygų sutiktuvės Šilutės bibliotekoje.
Tokiuose susitikimuose M. Ignatavičius šmaikščiai pasakodavo savo patyrimus prieškario Lietuvoje, karo metais ir sovietmečiu. Jo patirti išgyvenimai, lemtingi gyvenimo vingiai galėtų sugulti į knygos puslapius, būtų tarsi gyva istorijos pamoka.
Iš mokslų Raseinių gimnazijoje ypač įsiminė 1938 metais susitikimas su Vydūnu. M. Ignatavičiui vokiečių laikais teko dirbti mokesčių rinkėju, vėliau vokiečių suimtas kasė apkasus. Pavykus pabėgti, sulaukė sovietų kariuomenės, o bandydamas išvengti tarnystės joje tapo mokytoju, mat mokytojų anais laikais neėmę į kariuomenę.
„Šiame krašte atsidūriau per savo ilgą liežuvį“, – šmaikštauja pašnekovas, porindamas, kad įsidarbinęs kaimo mokyklėlėje kartą pamatęs, kaip vienas mokytojas verkšlena dėl paskyrimo dirbti Pagėgiuose. M. Ignatavičius nusistebėjo, mat apie šį kraštą buvo girdėjęs gimnazijoje per vokiečių kalbos pamokas. Nagrinėjant H. Zudermano „Kelionę į Tilžę“ jį žavėjo vaizdingi apylinkių aprašymai. Taigi, nedvejodamas pasisiūlė vykti į Pagėgius vietoj kolegos.
Buvo paskirtas dirbti mokytoju Vėžininkų pradinėje mokykloje, vėliau – Vilkyškiuose, o netrukus ir Pagėgių švietimo skyriaus priešmokyklinio auklėjimo inspektoriumi.
Į Komiją – našlaičių parvežti
1946 m. gegužės 8 d. Marcelinas Ignatavičius prisimena smulkiai – lyg viskas tik vakar būtų buvę. Tuomet 26 metų M. Ignatavičius dirbo Pagėgių liaudies švietimo skyriaus inspektoriumi. Viena iš jo darbo sričių buvo kaip tik tuo metu pradėti kurti vaikų darželiai. Pirmasis buvo atidarytas Katyčiuose, antrasis – Pagėgiuose.
Vilkyškiuose vyko konferencija švietimo klausimais, kurioje dalyvavo ir M. Ignatavičius. Skubus skambutis privertė skubiai grįžti į Pagėgius. M. Ignatavičius jau buvo girdėjęs, kad organizuojama išvyka į Komiją parvežti ten našlaičiais likusius lietuvių tremtinių vaikus. Ši misija buvo patikėta jam ir Pagėgių vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėjui P. Monstavičiui.
„Laikai buvo kupini įtampos, aplinkui – neramumai, daugelis laukė „ateinančių amerikonų“. O mes išsiruošėme į tolimą ir nežinomą kelionę. Mums prikepė duonos, priruošė džiūvėsių, gavome atlyginimą už tris mėnesius į priekį ir – pirmyn! Pirma stotelė – Vilniuje, reikėjo gauti komandiruotes iš Ministrų Tarybos. Su jomis gavome ir sąrašus vaikų, kuriuos turėjome parvežti.
Į Lietuvą turėjome sugrįžti su 17 našlaičių. Traukiniu bildėjom į Maskvą. Su visokiais nuotykiais teko dar dvi dienas laukti traukinio į Kotlasą. Tikėjomės nakvynės Lietuvos pasiuntinybėje, bet veltui. Išsimiegojome stotyje, ant grindų pasitiesę paltus.
Geležinkelis baigėsi, liko upė
Kotlase laukėme atplaukiančio garlaivio. Geležinkelis baigėsi, toliau keliauti tebuvo galima upe. Iki Syktyvkaro – dar 300 km, garlaiviu – dar pusantros paros. Kur apsistoti? Prieplaukoje pamačiau labai panašų į raseiniškį klasės draugą Šalomą Jofę, kurį pravardžiuodavom Šliomke. Manau, šūktelsiu, gal neapsiriksiu. Iš tiesų, tai buvo jis! Pasisiūlė parašyti raštelį, kuris padės gauti vietą viešbutyje.
Syktyvkaras – Komijos sostinė. Švietimo ministerijoje jau žinojo apie mūsų atvykimą iš telegramų, tačiau su nakvyne niekuo negalėjo padėti. Mieste tebuvo vienintelis viešbutis, kuriame nė vienos laisvos vietos. Tada ir pravertė Šliomkės rekomendacija, užrašyta hebrajų kalba ant lapelio. Jei pradžioje viešbutyje su mumis nė nesikalbėjo, tai dabar buvome nusiųsti į „sanabrabotką“ – maudėmės daugiau nei valandą, tiek pat laiko mūsų rūbus kaitino kameroje. Viešbutyje mus pasitikusi graži mergaitė netrukus paaiškėjo esanti lietuvaitė – vyskupo Baranausko brolio duktė. Ji mus ir globojo.
Susitikti su mumis, išgirsti nors menkiausią žinią apie Lietuvą norėjo daugybė tautiečių. Sutikome pažįstamų, buvusių klasės draugų. Viena jų – Survilaitė – dainininko Stano močiutė, kuri pasiprašė grįžti kartu. Sutikau savo mokyklos laikų mokytoją. Mokykloje ji išsiskyrė iš mokytojų, buvo dama, o tąkart išvydau pavargusią, sugrubusiomis rankomis, susisukusią į vatinuką senutę. Graudu ir nejauku buvo, lyg būčiau kuo prasikaltęs…
Su viltimis – į Tėvynę
Daug raseiniškių sutikau svetimoje, šaltoje tremtyje. Mums vis vežė vaikus iš vaikų namų. Vietoj 17 atvežė 44, jauniausia – šešerių metų mergytė. Dvi mergytės kalbėjo tik komių kalba – patekusios į vaikų namus jos visai pamiršo lietuviškai, mat vaikų namų globotiniai tarpusavyje kalbėjo komių arba rusų kalba. Vyresnioji – dvylikametė po nakvynės pas lietuvius greitai prisiminė tėvų kalbą. Mergaitė pasakojo, kad vaikų namai perpildyti našlaičių, lovose miega po tris. Daug jų ten išmirė. Auklėtojos vaikams pasakojusios, kad jiems pasisekė – važiuos į šalį, kur obelų šakos linksta nuo vaisių, kur vasaros pabaigoje laukai pakvimpa duona. Dvylikametei pasisekė, ji sugrįžo į Lietuvą, baigė medicinos studijas, sukūrė šeimą. Likimas jai lėmė dirbti medike Šilutėje.
Grįždami su vaikais iš Syktyvkaro į Kotlasą garlaiviu atplaukėme birželio 5 d. Rūpestingi komiai buvo įdėję vaikams po sauso maisto paketą. Važiavome prekiniame vagone pasitiesę šiaudų. Kelionė netrumpa – dešimt dienų. Su mumis važiavo ir Stano močiutė – Survilaitė-Stauskienė, vaikiškame vežimėlyje sūpuodama vienerių metukų kūdikį.
Sugrąžinta per 80 našlaičių
Nemažai parvežtų našlaičių sirgo sunkia infekcine liga – tymais. Juos priglaudė Filaretų gatvėje įsikūrusių vaikų namų direktorė Vyšniauskaitė. Tremtyje iškentę šaltį, badą, tėvų netektis, ir savo gimtinėje mažieji grūmėsi su mirtimi. Vėliau našlaičių likimai klostėsi įvairiai. Vieni augo vaikų namuose, kitus priglaudė giminės. Sulaukę pilnametystės, klastojo dokumentus, biografijas – visada grėsė pavojus, kad bus ištremti atgal…“
Tų pačių metų rudenį M. Ignatavičius dar kartą buvo siunčiamas į Komiją su ta pačia misija – į gimtinę parvežti našlaičių. Per abu kartus iš tremties – šalčio, bado gniaužtų į Tėvynę buvo parvežta per 80 vaikų.
95-erių šilutiškis pedagogas Marcelinas Ignatavičius iki šiol stebina žvalumu, noru bendrauti, fenomenalia atmintimi.
