Jau ryt, spalio 5-ąją, – Tarptautinė mokytojų diena. Reikia pripažinti, kad daugelio mūsų atmintyje išlikęs būtent toks stereotipinis pedagogas: protinga, inteligentiška, oficialiai atrodanti mokytoja. Kodėl mokytoja? Turbūt todėl, kad pedagogų bendruomenėje vyrų tikrai nedaug. Net didžiausiose mokyklose jų – tik po keletą.
Išskirtinė šiuo atžvilgiu – Alsėdžių Stanislovo Narutavičiaus gimnazija, kurioje dabar – net dešimt vyrų! Ir vadovauja vyras – Regimantas Kavaliauskas, direktoriaus pavaduotojas, šiuo metu kartu einantis ir įstaigos vadovo pareigas. Šis pedagogas – tikrai nestereotipinis. Vien jau faktas, kad į darbą dažnai lekia ne automobiliu, o dviračiu, daug pasako apie jo išskirtinumą.
„Nežinojau, kuo dar galėčiau tapti“
Paklaustas, kodėl pasirinko pedagogo profesiją, Regimantas nusišypsojo: „Tai kad nežinojau, kuo dar galėčiau tapti. Kadangi buvau sportininkas, kaip vieną iš galimų profesijų mačiau kūno kultūros mokytojo arba trenerio darbą. Tad pildydamas stojimo į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą dokumentus nurodžiau tik vieną specialybę. Įstojau, tapau mokytoju ir dėl to niekada nesigailėjau.“ R. Kavaliauskas dar prisiminė, kad nuo penktos klasės lankydamas orientavimosi sporto būrelį buvo pamilęs ne tik sportą, bet ir miškus. Tad galvojo ir apie miškininkystę, tačiau… nugalėjo pedagogika.
Baigęs studijas, Regimantas ne iškart tapo mokytoju. Likęs sostinėje, iš pradžių įsidarbino Lietuvos šaulių sąjungoje, vėliau – sporto instruktoriumi Lietuvos kariuomenėje. Ir vienur, ir kitur dirbo po trejus metus. Nuo 2011-ųjų jis – Alsėdžiuose.
Darbą Alsėdžiuose pasiūlė… draugas
Ir atsirado čia neįprastai. „Vienas draugas ketino įsidarbinti Alsėdžių mokyklos bendrabutyje instruktoriumi, bet jam neišėjo kažko suderinti, tai jis man mestelėjo pasiūlymą – esą gal tu nori. Aš ir susigundžiau. Kai atvykau, čia buvo ieškoma ir instruktoriaus, ir direktoriaus pavaduotojo. Pasakęs, kad atvykau darbintis, sulaukiau… neigiamo atsakymo. Esą vieta jau užimta, bet tuoj pat išsiaiškinome, kad užimta pavaduotojo vieta, o aš noriu dirbti instruktoriumi. Priėmė. Dar pasidžiaugė: jaunas, energingas, sportiškas – vaikams turėtų patikti“, – prisiminė direktoriaus pavaduotojas.
Žinoma, tai daug ką pakeitė jauno pedagogo gyvenime. Iš Vilniaus grįžus į Telšius, kur ir dabar gyvena, teko įveikti kai kurias kliūtis. Bet, kaip pastebi Regimantas, gyvenimas mažesniame mieste turi kur kas daugiau privalumų. Vienas pagrindinių – nereikia gaišti laiko įveikiant didelius atstumus. „Iš Telšių į Alsėdžius automobiliu atvažiuoju per 15 minučių. Argi ne šaunu? Be to, labai dažnai į darbą važiuoju dviračiu. Tam taip pat daug laiko nereikia“, – sakė R. Kavaliauskas.
Nelengva, bet įdomu
Instruktoriumi Regimantas dirbo tik pusmetį, netrukus tapo laikinuoju pavaduotoju, o paskui – ir nuolatiniu. Šalia administracinio darbo visada dar buvo ir kūno kultūros mokytojas, auklėtojas.
Tai kaip tiems vaikams, ar patiko? Mokinių teigimu, direktoriaus pavaduotojas – draugiškas, taktiškas, tolerantiškas, mokantis įtraukti į įvairią veiklą, už tai visų mylimas. O ką jis sako apie vaikus? „Jie labai skirtingi. Skirtingų interesų, poreikių. Supratau, kad, norint juos pažinti, reikia susėsti dviese, nes vienoks vaikas, kai su juo bendrauji individualiai, ir visai kitoks, kai jis krūvoje su kitais. Dar supratau, kad mokyti juos reikia ne kalbant, o rodant pavyzdį – vienaip jie reaguos, jei liepsiu bėgti krosą, kitaip – jei bėgsiu kartu. Dirbti su vaikais, jaunimu nėra lengva, bet tikrai labai įdomu“, – mintimis dalijosi mokytojas.
R. Kavaliauskas apgailestavo, kad dabar, kai vadovauja mokyklai, tenka atsisakyti mokytojo darbo – visko aprėpti neįmanoma. Bet auklėjamąją klasę jis turi. Tai – abiturientai, kuriuos auklėja nuo septintos klasės. Mokytojas neslėpė: „Kol buvo maži, buvo kitokie, su vaikiškomis problemomis. Dabar jau suaugę žmonės, kurie kartais nori visko, kartais nebežino, ko nori. Dabar jie sprendžia, ką toliau veiks gyvenime. Padėti šioje situacijoje sudėtinga, bet ir jiems nelengva, todėl daug kas planuoja skirti metus savęs paieškoms: pakeliaus, pažins pasaulį, padirbės, gal pasavanoriaus, o tada ir supras, ko iš tiesų nori.“
Ir mokykla – kitokia
Reikia pastebėti, kad nestereotipinis yra ne tik Alsėdžių gimnazijos vadovas, bet ir pati mokymo įstaiga, kurioje dirbama pagal pilietinio-patriotinio ugdymo programą, puoselėjamos šaulių tradicijos, daug dėmesio skiriama meniniam ugdymui ir į kurią vaikai važiuoja iš visos Lietuvos. „Ne paslaptis, kad turime moksleivių, su kuriais kitos mokymo įstaigos nerado bendros kalbos. Ir labai džiaugiamės, kai po poros savaičių tokio mokinio tėvai mums pasako, kad vaikas labai pasikeitė. Ir tie, kurie kitas mokymo įstaigas vis mesdavo, pas mus neretai pasilieka, kol gauna atestatą“, – kalbėjo R. Kavaliauskas.
Tai gal mokykloje labai griežta tvarka? Gal ji sukarinta? „Manau, visose mokyklose laikomasi disciplinos, – įsitikinęs direktoriaus pavaduotojas. – O sukarinta įstaiga irgi nėra. Bet yra dalykų, kurie traukia vaikus: ir tai, kad turi galimybę gyventi bendrabutyje, ir tai, kad gali paragauti jaunojo šaulio duonos.“
Kadangi šiemet Lietuvos šaulių sąjungai sukanka 100 metų, tai ir Alsėdžiuose šaulių veiklai, į kurią mokiniai noriai įsitraukia, skiriamas ypatingas dėmesys. Juk čia įsteigta atskira šaulių kuopa, yra šauliškos klasės. Moksleiviams akys užsidega, kai jie gauna galimybę išbandyti ginklą, užsivilkti uniformą, o dar labiau – kai sužino, kad laukia žygis ar kokia išvyka, kurių čia tikrai netrūksta.
Skiri dėmesio – gauni atsaką
„Aš pats esu karys savanoris, orientavimosi ir ekstremalių sporto šakų mėgėjas. Tad stengiuosi ir vaikus į panašią veiklą įtraukti. Dalį savo laisvalaikio skiriu mokiniams, besidomintiems orientavimosi sportu, treniruoti. Jauniesiems šauliams organizuojame žygius, daug keliaujame. O kai vaikams skiriame laiko ir dėmesio, tai ir iš jų atsako sulaukiame. Tas atsakas paprastas – jie iš mūsų mokyklos nebėga, o baigę geru žodžiu mini“, – mintimis dalijosi pedagogas.
O iš kur žinoti, kad pasirinktas bendravimo su ugdytiniais kelias yra teisingas? „Manau, daug ką pasako buvę mūsų mokiniai: jei jie, sutikę tave gatvėje, sveikinasi, šypsosi, paduoda ranką, domisi, kaip mokykla, galima daryti išvadą, kad dirbame teisingai. Juk priešingu atveju visi į kitą gatvės pusę bėgtų, o mūsiškiai nebėga“, – reziumavo R. Kavaliauskas.
Beje, Lietuvos švietimo vadovų forumas svetainėje www.
svietimojungtys.lt organizuoja geriausiųjų vadovų rinkimus. Tarp nominantų – ir R. Kavaliauskas. Už jį balsuoti galima kategorijoje „Dešinioji ranka“.
Reklama: OnSport.lt – dviračiai, jų dalys ir aksesuarai.
Šaunus pedagogas, rodantis tinkamą pavyzdį.Džiugina tendencija, kad šiltuoju metų periodu vis populiaresnės susisiekimos priemonės tampa dviratis ar paspirtukas net ir dabar dar mačiau vaikus, į mokyklą keliaujančius paspirtukais.