Liepos mėnesį vykusio Plungės rajono savivaldybės tarybos posėdžio metu patvirtinta naujoji Plungės atviro jaunimo centro direktorė. Ja tapo daugiausiai balų per konkursą surinkusi Agnė Tamoševičiūtė. Rugpjūčio 13-ąją su mergina pasirašyta neterminuota darbo sutartis.
Nusprendėme plungiškiams pristatyti jaunąją direktorę.
– Šiek tiek papasakokite apie save.
– Esu klaipėdiškė, kuri sau visada išsikeldavo iššūkių, nes norėjau kažko daugiau. Baigusi dvylika klasių ir rinkdamasi, kur studijuoti, žymėjau tik Vilnių. Ten buvau aktyvi studentų atstovybės narė, imdavausi papildomų veiklų, organizacinių darbų. Studijuodama dar ir dirbau.
– Kokius mokslus esate baigusi?
– Šiais metais Lietuvos edukologijos universitete baigiau filosofijos bakalauro studijas. Nors mokiausi, neketinau dirbti pagal specialybę. Kadangi turiu pedagogo kvalifikaciją, šiemet praktiką atlikau mokykloje – supratau, kad būti pedagoge man visai neblogai sekasi. Randu bendrą kalbą su vaikais, man nėra visai svetimas jų gyvenimas. Be to, sugebu vaikus suvaldyti, sudominti, jų nebijau, o ir pagarbos sulaukiu.
– Kaip atsitiko, kad atsidūrėte mažame miestelyje Plungėje? Kas paskatino siekti šio – direktorės – darbo?
– O atsitiko taip, kad, baigdama studijas, susipažinau su žmogumi, kuris yra plungiškis. Taigi, galima sakyti, į Plungę atvedė meilė. Ir, ko gero, pats likimas lėmė, kad atsirado ir geras darbo pasiūlymas. Manau, turiu pakankamai kompetencijos eiti šias pareigas. Įgijau išsilavinimą, moku anglų kalbą, esu organizavusi renginius, turiu raštvedybos pagrindus, o visa kita – išmokstama. Buvo skelbiamas atviras konkursas, kuriame dalyvavau, laimėjau…
– Esate jauna, kaip manote, ar susidorosite su tokiomis atsakingomis pareigomis?
– Iš pradžių į šį darbą žiūrėjau gana skeptiškai, bet supratau, kad kuo toliau, tuo labiau man patinka. Ir, ko gero, ši darbovietė – pirmoji, kai pasilieku dar ir po darbo valandų, nors visada pasisakydavau prieš tai. Jaučiu, kad jaunimo centras – vieta, kurioje negaila laiko. Čia – tiek daug nišų, galiu save realizuoti, atskleisti. Taigi pamažu mano skeptiškumas peraugo į norą dirbti. Anksčiau vienintelis motyvas dirbti buvo pinigai, džinsai, renginys… Nežinau, gal tai laikina, bet kol kas į darbą einu su malonumu.
– Esate ne vietinė, kaip centro lankytojai sutiko direktorę atvykėlę?
– Kol dar nebuvau paskirta direktore, teko dalyvauti jaunimo stovykloje, ten po truputį susipažinau su jaunuoliais. Pamažu atsirado ryšys. Manau, svarbu su jais išlaikyti tam tikrą ribą. Negali būti jų geriausias draugas, kuris eis ir miegos kartu kopose, bet negali būti ir tas, kuris stovės kampe ir nurodinės, kas ir ką turi daryti. Žaidžiu aš su jais stalo žaidimus, kalbamės, aptariame muzikines grupes, filmus, bet nepamirštu ir savo tiesioginių pareigų. Kol kas neteko susitikti su priešiškai nusiteikusiaisiais. Pastebiu, kad Plungės jaunimas – nedrąsus, bet žingeidus.
– Nors dirbate vos vieną savaitę, kokius kuriate planus, susijusius su centru?
– Praėjusį savaitgalį surengtas atviras filmų demonstravimas parodė, kad yra toks poreikis. Norėčiau nuo smulkesnių renginukų pereiti prie stambesnių, kad sutrauktume didesnes mases.
Viena iš siekiamybių – didesnės patalpos. Kadangi atvažiuoja svečių iš kitų rajonų, juos reikėtų apnakvindinti. Daugelyje jaunimo centrų yra lovų. Norėčiau, kad ateityje mūsų jaunimo centras būtų lyg namai, o ne svetainė, kurioje atėjus galima pažaisti. Kuo daugiau vietos, tuo daugiau ir įvairesnių užsiėmimų galima organizuoti. Jei turėtume didesnes patalpas, būtų galima organizuoti įvairiausius mokymus, kurie dabar rengiami didžiuosiuose Lietuvos miestuose.
– O jei į tikslus pažiūrėtumėte iš kitos pusės, ne materialiosios?
– Jaunimo centrą lanko tvarkingi ir geri jaunuoliai. Bet tokie ir taip jau savo gyvenimą suka teisinga linkme. Norisi labiau padėti tiems, kurie sutrikę, yra rizikos grupėje. Norisi jiems parodyti kažkokią kitą vienos ar kitos veiklos prasmę. Suprantu, kaip sunku, kai tūkstantis tavo draugų svaiginasi, suvokti, jog kitoje veikloje yra prasmė. Taip pat norėčiau kada nors rengti bendrus renginius kartu su tėvais, kad jie pamatytų, kaip jų vaikai bendrauja tarpusavyje, kokie jų pomėgiai. Juk paaugliai, mano manymu, – pati silpniausia visuomenės grandis. Jie – tas molis, iš kurio galima lipdyti ką tik nori.
– Kokie artimiausi planai?
– Žinoma, tęsiu ankstesnės direktorės pradėtus projektus. Artimiausiu laiku numatomas dviračių žygis, sėdmaišių siuvimas, vėl bus rengiami atviri filmų vakarai. Rugsėjo mėnesį planuoju eiti į mokyklas ir kviesti ateiti į jaunimo centrą. Gal daug kas nežino, kad Plungėje yra tokia vieta, kur galima ateiti, pabendrauti su bendraamžiais, atsigerti arbatos. O gal čia ir gabumai atsiskleis?..
– Ar nebijote, kad užplūs tiek, jog būsite nepajėgūs priimti visų norinčiųjų?
– Tegul užplūsta, man ir reikia, kad būtų antplūdis. Viena aš nieko nepasieksiu. Jei parodysim, kad yra didžiulis poreikis, greičiau pasieksim užsibrėžtą tikslą.
– Direktoriauti pradėjote tryliktąją dieną. Ar nesibaiminote?
– Prietarais netikiu, todėl ir bijoti nereikia (juokiasi).
– Ačiū už pokalbį.
