Būna, kad gyvenimas vedžioja žmogų keliais ir aplinkkeliais, kol parveda ten, kur viskas ir prasidėjo – į tėviškę. Taip atsitiko ir Vaclovui Toleniui su žmona Birute. Daugėduose augę, vėliau sukūrę savo šeimos namus Plungėje, prieš vienuolika metų sutuoktiniai pasuko atgaliniu maršrutu: pirmiausia gimtajame kaime atidarė parduotuvę, o po kelerių metų ir patys grįžo gyventi į Vaclovo tėvų namus.
Net dvi progos pasikalbėti
Mintis pakalbinti Vaclovą ir Birutę Tolenius, nepabūgusius pradėti verslo nedideliame kaime, kur vos keli šimtai gyventojų, kirbėjo jau seniai. Matėme, kaip entuziastingai ir optimistiškai jiedu žengė pirmuosius savo kaip verslininkų žingsnius mažutėje parduotuvėlėje, įrengtoje vos dvidešimties kvadratinių metrų patalpoje. Džiaugėmės, kai po kelerių metų prie namo pradėjo augti priestatas: juk verslo plėtra – ženklas, kad žmonėms sekasi.
Ieškojome progos pakalbinti verslininkus, ir pagaliau ji pasitaikė. Net dvi iš karto! Pirmoji – lapkričio 12-ąją minima Verslo diena, antroji – Rietavo savivaldybės apžiūroje-konkurse „Gražiausiai Rietavo savivaldybėje tvarkomi sklypai“ „Tolvika“ šiemet išrinkta gražiausiai aplinką tvarkančia įstaiga.
Buvo įkalbėti grįžti į Daugėdus
B. Tolenienė teigė, kad planų sugrįžti gyventi į gimtąjį kaimą jiedu su vyru niekada nekūrę. Šį žingsnį žengė neatsispyrę Vaclovo tėčio raginimui atidaryti parduotuvę jo name.
„Tuo metu aš buvau be darbo, o vyras vertėsi išvežiojamąja prekyba. Tėvo prašymu su prekėmis užvažiuodavo ir į Daugėdus. O jis nepraleisdavo progos pasiūlyti: „Nebesiblaškyk po tuos kaimus, įsirenk savo parduotuvę.“ Ir taip gal kokius dvejus metus. Kol galiausiai supratome, kad uošvis nori draugijos, kad jam liūdna gyventi vienam, todėl anksčiau ar vėliau kažkuriam iš vaikų teks juo pasirūpinti“, – pasakojo daugėdiškė.
Parduotuvė „Tolvika“ duris pirmiems pirkėjams atvėrė 2010 metų gruodžio 1-ąją (kaip tik tą dieną gimtadienį švenčia Vaclovas). Kupina entuziazmo ir optimizmo šeima žengė į verslo pasaulį. Dirbo ne tik sutuoktiniai, už prekystalio dažnai sukinėjosi ir jųdviejų sūnus Karolis.
„Visas pastangas, kad tik mes „užsikabintume“ Daugėduose, dėjo ir uošvis. Jis pirmasis pagalvojo apie priestato statybą. Atsimenu, kaip pamatus kasė, akmenis karučiu vežiojo… Dalyvavo visuose darbuose. Ir buvo laimingas, kad yra reikalingas. Neužmiršiu jo pasakytų žodžių: „Niekada negyvenau taip gerai, kaip dabar.“ Mums buvo labai svarbu tai žinoti“, – gražiai prisiminė jau amžinybėn išėjusį vyro tėvą B. Tolenienė.
Atsakingi kitiems ir patys sau
Išlaikyti kaime, kuriame nėra daug pirkėjų, parduotuvę nelengva. Tik tas žmogus, kuris turi savo verslą, supranta, kad para nebeskirstoma į darbo ir poilsio valandas. Neskirsto jų „Tolvikos“ savininkai. Birutė neslepia, kad jeigu ne jų darbštumas, verslo jau seniai nebebūtų buvę.
„Į priekį veda tik užsispyrimas, darbštumas ir atsakingumas. Esame atsakingi kitiems ir patys sau. To paties tikimės ir iš darbuotojo. Niekad nesuprasiu žmogaus, nenorinčio dirbti. Juk ir mums niekas nieko už ačiū neduoda. Pardavėjos darbas – ne tik užsakyti prekes, priimti jas ir aptarnauti žmogų. Reikalauju, kad būtų palaikoma švara, patikrintos prekių galiojimo datos. Gal ir esu reikli, bet pirmiausia pas darbuotoją einu su draugyste – daug smagiau, kai susitari gražiuoju“, – kalbėjo moteris.
Kantriai Toleniai kūrė ne tik verslą, bet ir savo gerovę – seno mūrinuko dabar nebeatpažinsi: nauja „kepurė“, tinkuotos sienos, plytelėmis išklotas kiemas, gražiai sutvarkyta aplinka. Visus darbus, kuriuos tik įmanoma, dirba patys. Birutė didžiuojasi geru, darbščiu ir nagingu savo vyru. Žino ir savo vertę. Tik jai dažniau nei kitiems tenka sau ir aplinkiniams įrodinėti, ką galinti.
„Gyvenu įrodinėdama sau ir kitiems“
Nepaminėjome, kad Birutė turi negalią – būdama devyniolikos metų neteko dalies dešiniosios rankos. Po nelaimingo atsitikimo anuometiniame „Linų audinių“ fabrike ji nepalūžo ir pamažu prisitaikė prie naujų aplinkybių. Šiandien moteris sukasi taip, kad jos energijos net pavydu.
„Nepalūžti padėjo po nelaimės šalia atsiradęs Vaclovas, sūnaus gimimas. Stengiausi būti savarankiška. Žinojau, kad kitaip nebus. Drąsino ir fabriko vadovo palaikymas – po nelaimės man buvo pasiūlytas kitas, galimybes atitinkantis, darbas. Jis nuolat kartojo, kad aš esu atsakinga, darbšti darbuotoja. Bet fabriko neliko ir man teko patirti, kaip sunku susirasti darbą žmogui, turinčiam negalią. Galimi darbdaviai, vos mane pamatę, surasdavo priežasčių, kodėl jiems tokio darbuotojo nereikia. Patikėkit, išmokau net kaip atsistoti, kokiu kampu pasisukti, kad negalia nebūtų tokia pastebima“, – prisiminė moteris.
Birutė ne tik kitiems, bet ir sau įrodinėjo viską galinti. Moteris pasakojo, kaip kartą nusprendė pati išsivirti cepelinų. Tarė ir padarė… „Kartais rezultatas nevertas pastangų, kurias reikia įdėti, norint jį gauti“, – nusprendė po šio bandymo moteris ir dabar cepelinus leidžia virti vyrui.
„Jeigu būtume žinoję…“
Prieš penkerius metus Toleniai galutinai persikėlė gyventi į Daugėdus. Verslininkė sakė, kad jiedu su vyru niekada nesigailėjo pasidavę uošvio įkalbinėjimams grįžti į tėviškę, bet atviravo: „Jeigu tada būtume žinoję, kiek darbo mūsų laukia, kaži ar būtume žengę šį žingsnį…“
Bet didieji darbai jau nudirbti. Kaip minėjome, Tolenių pastangos gražiai tvarkytis šiemet buvo pastebėtos – parduotuvė išrinkta gražiausiai savivaldybėje tvarkoma įstaiga. Komisija įvertino, o pati šeimininkė prisipažino, kad jos galvoje dar nemažai idėjų. „Apsitvarkiau, kad būtų tvarkinga, bet norėčiau kažką keisti. Klausausi žmonių, turinčių supratimo apie aplinkos apželdinimą, mokausi iš jų ir planuoju, kur ką pasodinti, ką persodinti. Stebiu, kokios gėlės kada žydi, kurios kaimynystėje labiau dera. Kitaip tariant, dabar – stebėjimo laikotarpis“, – dalijosi mintimis Birutė.
Baigiantis pokalbiui prie mūsų prisijungė į namus sugrįžęs „Tolvikos“ direktorius Vaclovas. Pasinaudoję proga pasidomėjome: „Tėvas prikalbino jus grįžti į tėviškę, o kam patys tikitės perduoti verslą?“ „Tikriausiai anūkėlei Karinai“, – viltingai nusišypsojo V. Tolenis.
