
Kai nutols mūsų gyvenimo rudenys –
Nebus nei tavęs, nei manęs,
Liks vieniši mūsų medžiai, vėjai ir paukščiai,
Ir koplyčia prie kelio šalia –
Čia gyvens jau kiti, kaip gyvenome mes.
Nuo Rietavo pasukę iš Tverų kelio, pro Armalio kryžių, Liaudonskio kelalio, keliuko link vožkuprio kylam į kalną, į savo gimtąjį Alko kaimą. Tik alkiškiams pažįstami pavadinimai likę iš tų laikų, kai pėstute grįždavom iš Rietavo, kas iš mokyklos, kas iš miesto.
Liepos 20 dieną jau 37-ąjį kartą alkiškiai rinkomės į susitikimą. Šį kartą turėjome dvi šventes, nes buvo perstatyta ir pašventinta Alko kaimo koplytėlė. Šventė, nes jau ne vienus metus brandinta mintis, rašytas projektas, bet…
Kai jau radom žmogų, kuris apsiėmė perstatyti, pradėjom rinkti pinigėlius, trūkstamą sumą pridėjo Rietavo savivaldybė. Šį pavasarį, šaltą ir lietingą, prasidėjo statyba. Su auksinių rankų žmogaus Vaido Montrimo, jo žmonos Almos Ivinskaitės, brolio Andriaus ir tėvelių Irenos ir Vytauto Ivinskių pagalba mūsų brandinta idėja tapo gražuole nauja koplytėle. Ją pašventino Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Narsutis Petrikas.
Visą straipsnį skaitykite laikraščio „Plungė“ 2025 m. liepos 25 d. numeryje (Nr.56)