Praėjusiame „Plungės“ numeryje, puslapyje „Prie židinio“, kalbinome Vilniaus universitete bakalauro studijas baigiančią plungiškę Saulę Bulavaitę. Mergina mums papasakojo, kaip jai sekasi studijuoti kinų kalbą ir kultūrą, pasidalijo gyvenimo Kinijoje ir kelionių po šią egzotišką šalį įspūdžiais. Pokalbio tęsinyje – apie jaunosios plungiškės išvykas į kitas šalis, keliones autostopu ir jos ateities planus.
– Kiek žinau, netrukus išvykstate į Indiją. Koks šios kelionės tikslas?
– Taip, kovo 13 dieną pasieksiu Indiją („Plungė“ Saulę kalbino kovo 9-ąją – aut. past.). Turbūt kiekvienas mūsų žino tą jausmą, kai visko susikaupia tiek daug, jog norisi imti ir pabėgti. Man kelionės visada atrodė pozityviausia pabėgimo forma. Nemanau, kad aklas bėgimas yra gerai, tačiau aplinkos pakeitimas, kai to labai reikia, visada duoda teigiamų pokyčių. Ypač gera išvykti kažkur, kur kultūra labai skiriasi nuo tavosios.
Tad šį kartą viskas yra būtent taip – reikia į vietas sudėlioti mintis ir pasisemti naujų įspūdžių. Kiekvieną kartą vykdama į kelionę pasijaučiu neįtikėtinai gyva, užplūsta euforija. Tai toks stiprus jausmas, kurio nė su kuo negalėčiau palyginti. Tiesiog visiškai kita laimės forma, kitas lygmuo. Būdama kelyje aš jaučiuosi namie. Na, o oficialus mano kelionės tikslas skamba idiliškai ir kiek saldokai – į Indiją vykstu pamedituoti.
– Iš kur tas didelis noras kur nors vykti? Kur iki Kinijos esate buvusi, kokiomis sąlygomis keliavusi? Ar nebuvo baisu ryžtis pirmajai kelionei?
– Kai buvau maža, turėjau du mėgstamiausius užsiėmimus: „pyliot“ (pilstydavau vandenį iš vieno puoduko į kitą) ir žiūrėti į atlasą. Nežinau, kodėl, bet žemėlapiai mane tiesiog ramindavo. Svajodavau, kaip vieną dieną atsidursiu ten ar ten, kaip matysiu naujus vaizdus, naujas akis, užuosiu naujus kvapus… Galbūt įtakos turėjo tai, kad mano seneliai buvo aplankę daug šalių, tad nuolat girdėdavau istorijas apie Indiją, Australiją, Ameriką ir kitus kraštus. Prisimenu didžiulį pasaulio žemėlapį senelio kambaryje, jis visas buvo nusmaigstytas adatėlėmis, žyminčiomis jo keliones. Dabar tokį žemėlapį turiu ir pati, jame pažymėtos ir senelio, ir mano kelionės. Nemeluosiu, jaučiu šiokį tokį azartą aplenkti senelį adatėlių skaičiumi žemėlapyje.
Nemanau, kad esu aplankiusi daug šalių. Teko nuvykti į Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Daniją, Vokietiją, Olandiją, Belgiją, Prancūziją, Angliją, Ispaniją, Portugaliją, Lenkiją, Ukrainą, Kiniją, Taivaną, Honkongą. Kai buvau jaunesnė, dažniausiai keliaudavau pagal jaunimo projektus, o štai, kai suėjo šešiolika, ėmiau važinėti autostopu.
– Papasakokite apie šias keliones.
– Nežinia, iš kur, bet turiu didžiulį atsakomybės jausmą dėl pinigų, savo užgaidoms nenoriu jų prašyti iš tėvų. Man tai – paprasta pagarba jiems. Tad kol buvau jaunesnė ir neturėjau darbo, „tranzuodavau“. Kadangi atsakingai žiūrėjau į mokslus, į ilgesnes keliones leisdavausi vasaromis. 2010 metų vasarą su draugais autostopu apvažiavome Lietuvą, 2011-aisiais leidausi į kitas šalis – per du mėnesius neskubėdami ir leisdami sau ilgiau pasilikti vietose, kurios mums patiko, aplankėme vienuolika šalių. Kalbant apie sąlygas, turbūt nė nereikia sakyti, kad keliaujant autostopu pasitaiko visko: dažniausiai nakvodavome palapinėse, kartais visą savaitę neturėdavome galimybės pasinaudoti dušu.
Dabar taip keliauju labai retai. Iš dalies dėl to, kad moku taupyti ir, jei jau užsimanau kažkur nuvykti, bent pigiam lėktuvo bilietui tikrai sugebu sukrapštyti pinigų. Be to, mėgstu keliauti viena, o autostopu be kompanijos pavojinga. Per laiką pamačiau, kad pirmosios kelionės kitas keliones atpigina. Visuose žemynuose turiu draugų, pas kuriuos dažniausiai ir apsistoju. Taip pat naudojuosi interneto puslapiu „CouchSurfing“, kuriame žmonės, nemokamai kelioms dienoms siūlo laisvą kambarį ar lovą. Apskritai didelių patogumų keliaujant nereikia. Keliauju tam, kad pasijusčiau laiminga žmonių ir naujų vietų apsuptyje. Jei viešbučio lova kainuoja tiek, kiek lėktuvo bilietas, man tai atrodo nereikalingos išlaidos. Gali skambėti keistai, bet viena patogiausių naktų mano gyvenime buvo miegmaišyje po atviru dangumi, pasitiesus kartono dėžę…
– Ar žmonės, kuriuos sutinkate, tampa Jūsų draugais? Ar patinka pažinti kitataučius, o gal domina tik kitų šalių gamta, miestai, egzotika?
– Žmonės – viena iš priežasčių, kodėl aš taip mėgstu keliauti ir mokytis kalbų. Mano manymu, asmenybė susideda iš dviejų dalykų: branduolio, kurį sudaro įgimtos savybės ir artima aplinka, ir tai, ką tau duoda sutikti žmonės. Mėgstu žmonėse ieškoti įkvėpimo – juk kiekvienas sutiktasis žino ką nors, ko tu dar nežinai. Visada gali pasimokyti ko nors naujo, kas tau gyvenime pravers, kas padės tobulėti. Ar tampame draugais? Ne visi sutikti žmonės lieka mano gyvenime, bet yra tokių, be kurių jau neįsivaizduočiau savo gyvenimo. Kitose šalyse turiu aibę žmonių, kurie man nuoširdžiai rūpi ir kuriems nuoširdžiai rūpiu aš. Aišku, nuolat judant, keičiant aplinką, sunku palaikyti ryšį kas dieną, tad mėgstu tokius žmones, su kuriais nebendravusi ilgą laiką, tarkim, metus, paskui galiu kalbėtis taip pat nuoširdžiai, kaip ir tuomet, kai turėjau galimybę bendrauti nuolat. Žavu sutikti seniai matytą žmogų ir stebėti, kaip jis pasikeitė ir kas jame liko nepakitę.
– Kokią savo ateitį piešiate: Lietuvoje ar kažkur kitur, ką veiksite, kokių žmonių apsupta gyvensite?
– Dabar leidžiu sau prabangą per daug negalvoti apie ateitį – turiu nemažai svajonių, tikslų, tačiau nenoriu apie juos daug kalbėti. Kol dar galiu sau leisti, noriu pamatyti daugiau pasaulio, galbūt išmokti dar vieną kitą kalbą. Noriu mokytis to, ko dar nemoku, tęsti studijas, rašyti, dainuoti… Tiesiog daryti tai, kas mane džiugina. Gali skambėti keistokai, bet tik visai neseniai supratau, kaip svarbu yra mylėti save. Nes tik mylėdamas save daug geriau išmoksti mylėti ir kitus.
Šeimos kūrimo ir kitomis rimtomis temomis kol kas negalvoju, noriu ištobulinti save iki įmanomo maksimumo, iki geriausios savęs versijos. Kol kas nenoriu jokių limitų, ypač – laiko. Nuo pirmos klasės esame varžomi naujų pradžių (rugsėjį – mokslai, liepą – darbas ir t. t.), tad bent kurį laiką noriu pamiršti ne tik kuri šiandien savaitės diena, bet gal net ir koks dabar mėnuo. Noriu pasiduoti momentui, viską daryti iki tol, kol jausiu, kad jau gana, o ne iki tam tikro mėnesio, tam tikros dienos. Suprantu, kad visada atsiras žmonių, kurie laikys tai neatsakingu požiūriu, ir aš juos puikiai suprantu. Tačiau suprasti nebūtinai reiškia pritarti. Kiekvienas mes esame skirtingi ir turėtume daryti tai, kas mus pripildo džiaugsmo ir leidžia jį dalyti kitiems – nesvarbu, ar tai vaikų auginimas, sodo puoselėjimas, ar automobilių remontavimas, šokis, keliavimas. Visa tai yra augimas.
Kai manęs klausia, ar planuoju savo ateitį Lietuvoje, visada atsakau: esu jaunas žmogus, o jauni žmonės, jei tik yra galimybių, turi išvažiuoti kažkur kitur, kad ir trumpam laikui, kad ir pagal studentų mainų programą, o pasisėmę naujų žinių, naujo pasaulėvaizdžio, turi tai parnešti čia, į gimtinę. Visiškai nuoširdžiai sakau – noriu gyventi Lietuvoje, nes be galo myliu savo šalį, tačiau, kol dar galiu, ketinu išnaudoti kitas galimybes. Išnaudotos galimybės virsta naujomis idėjomis, naujos idėjos – veiksmais, o veiksmai – pozityviais pokyčiais. Noriu savo aplinkoje palikti pėdsaką.
