Telšių kultūros centro folkloro grupė „Sula“ – muzikos kolektyvas, savo laisvalaikį skiriantis žemaičių folklorui populiarinti, atsidavęs muzikai, tradicijoms ir šokiams. Nors „Sula“ gyvuoja jau daugiau nei vienerius metus, bet vis dar siekia oficialaus įteisinimo būti ne pogrindine, bet oficialia, lygiateise grupe kaip kiti Telšių kultūros centro kolektyvai.
Apie „Sulos“ kolektyvą, folkloro veiklą ir daugiau – pokalbis su grupės vadove Inga Nagyte.
– Kas sudaro jūsų grupę?
– „Sulai“ pasisekė, nes čia renkasi tikrai smalsūs, atviri, draugiški ir darbštūs įvairaus amžiaus, įvairių įsitikinimų, įvairių pomėgių žmonės. Didžiausia dovana yra leisti laiką tokioje tolerantiškoje ir pagarbioje aplinkoje. Repeticijų metu skamba ne tik dainos, bet ir juokas. Kol kas esame apie 15 žmonių, bet visada laukiame prisijungiant lietuviškomis ir žemaitiškomis tradicijomis, melodijomis, dainomis ir šokiais besidominčių bendraminčių. Dažnai atėję sako: „Oi, neee, aš nemoku dainuoti, o šokti – juo labiau“, bet praeina keletas mėnesių ir, žiūrėk, balsas pats atsiranda, ir šokti, pasirodo, ne sudėtinga, o linksma ir įmanoma. Tad kviečiame pabandyti ir, tik supratus, kas yra folkloras, nuspręsti – patinka arba nepatinka.
– Kaip gimė idėja sukurti folkloro grupę „Sula“? Kada ją įkūrėte?
– „Sula“ natūraliai gimė iš 2020–2021 metais vykusių pasidainavimo vakarų. Taip patiko dainuoti, kad nusprendėme rinktis kiekvieną savaitę. O tada kažkaip ėmėme ir tapome „Sula“. Pirmoji grupės su pavadinimu repeticija įvyko 2022 metų spalio 3 dieną.
– Kodėl pavadinimas „Sula“? Kokia jums jo reikšmė?
– Pavadinimas „Sula“ yra kadaise Telšių kultūros centre aktyviai veikusio folkloro ansamblio „Insula“ aidas. Tai čia tokia priešistorė. Dabar pavadinimas džiugina savo universalumu – skaityti galima iš abiejų pusių. Nors, pažvelgus filosofiškai, sula juk yra gyvybės syvai. Kaip ir folkloras – išnaikink etninę kultūrą, o tauta pati išnyks.
– Koks jūsų repertuaras? Ar kuriate patys?
– Folkloras yra toks žanras, kur jau viskas sukurta. Mes ieškome sau gražių dainų, šokių, melodijų ir su didžiule pagarba tradicijai bei atidumu dainuojame, šokame ir grojame tai, kas Lietuvoje, Žemaitijoje skambėjo prieš šimtus metų. Mes esame rekonstruktoriai ir gaivintojai. Nepasimiršta tik tai, kas yra gyva ir dažnai naudojama.
„Sulos“ repertuarą sudaro daugiau žemaitiškas folkloras, bet stengiamės išmokti įvairių Lietuvos regionų dainų ir šokių. O kaip kitaip suprasi savo krašto unikalumą ir skirtumus? Tik palygindamas. O norint palyginti reikia turėti ką lyginti.
– Kaip sekasi veikla? Ar daug koncertuojate?
– „Sulos“ grožis yra tai, kad mokomės ir dainuojame ne dėl koncertų ar pasirodymų. Į repeticijas renkamės tam, nes patinka veikla, kuria užsiimame. Kiekvienas stengiamės išmokti dainas vesti, visi mokomės „turavoti“. Kai daina suskamba – džiaugiamės. Jei neskamba – ieškome, kol atrandame skambesį ir dermę. Kiekvienas turime sau gražių dainų. Kiekvienas norime jų atrasti dar daugiau.
Kalbant apie folklorinius šokius, dar esame pradinukai. Bet, laikui einant, „atmušim koją“ kaip reikiant ir perkąsim ne tik paprastus šokelius, bet ir kadrilinius šokius, patrepsėtinę polką ar žaismingai žavų fokstrotą.
Turbūt silpniausia dalis kol kas yra instrumentinė. Grojame kanklėmis, basedle, kartais „pakriuksinam kiaulę“ (toks instrumentas). Kadangi esame visai jaunas kolektyvas, instrumentus skolinamės, patys dar „neužgyvenome“. Šioje srityje mus labai pagloboja Telšių kultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Čiučiuruks“ vadovė Rita Macijauskienė. Vadiname ją „Sulos“ krikštamote.
Kadangi „Sulos“ žmonės yra atviri, smalsūs ir pasiryžę bandyti, šią vasarą planuojame susirinkti į kūrybinę meistriškumo auginimo stovyklą. Tik draugų dėka pavyko susirasti įperkamą plotą stovyklauti ir pasikviesti lektorių, iš kurio tikimės išmokti daug. Bent jau daugiau, nei mokame dabar.
– Kokiais sceniniais rūbais puošiatės?
– Neretai galvojama, kad tautinis rūbas yra kažkiek dryžuotos, kažkiek languotos medžiagos ir gerai bus. Tačiau iš tikrųjų folkloro kolektyvų tautiniai rūbai yra rankų darbo: audėja nuaudžia regionui būdingų spalvų ir raštų medžiagas, siuvėja, žinanti tautinio kostiumo subtilybes, pasiuva, o kur dar batai, skrybėlės, juostos, skaros, karoliai, riešinės… Tai yra prabangus ir brangus apdaras visomis prasmėmis. Tačiau mes dar tautinių kostiumų, deja, neturime. Jei pavyks būti įvertintiems ir pakviestiems į šimtmečio Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“, bus tikras galvosūkis, iš kur gauti tautinius rūbus. Matyt, kad teks „eiti ubagais“ per visus pažįstamus ir nepažįstamus.
– Kur įvyko pirmas grupės debiutas? Kokie įspūdžiai ir prisiminimai?
– Norint debiutuoti, reikia turėti, ką parodyti. Mums svarbu kokybė. Dainai suskambėti gali reikėti ne vienos dešimties repeticijų. Savo natūraliam balsui atrasti – dar tiek pat. Visko mokomės nuo nulio – tiek dainuoti, tiek šokti, tiek groti, tad svarbiausias pasirodymas scenoje buvo šimtmečio Lietuvos dainų šventės apžiūra. Nuo šio pasirodymo priklausė labai daug: ar papulsime į Folkloro dienos „Rasi rasoj rasi“ programą, ar kolektyvui bus suteikta kategorija ir bus galima tapti ne pogrindiniu, bet oficialiu, lygiateisiu su visais Telšių kultūros centro kolektyvais. Nuoširdžiai stengėmės dar ir todėl, kad savo programą „Mas atējuom ėš anū“ skyrėme seniesiems Luokės dainininkams bei savo pačių seniesiems, kurių atminimą saugome.
– Kokia dar veikla kartu su grupe užsiimate? Gal turite kokių tradicijų, kelionių ir pan.?
– Sunku per metus suformuoti kokias nors gilias tradicijas. Norisi, kad jos pačios natūraliai suvešėtų. Šią vasarą bandysime susirinkti į meistriškumo stovyklą. Pavyko susitarti su stipriu folkloristu, kuris pamokys ir instrumentinių, ir vokalinių, ir choreografinių folkloro paslapčių. Stovykloje mokytis pavyksta kur kas kokybiškiau, nes nespaudžia laikas, darbai, namai – išvykus galima susikoncentruoti į tai, ko mokaisi be pašalinių minčių. Taip pat norime išbandyti kuo daugiau tradicinio žemaitiško maisto, vakaroti prie laužo, klausytis pelėdų dainų ir tiesiog atitrūkti trumpam gamtoje nuo kasdienybės.
– Tolesni grupės „Sula“ planai ir siekiai?
– Kaip ir minėjau, pagrindinis siekis – įteisinti „Sulą“. Labai tikimės, kad Telšių rajono savivaldybė patikės folkloro grupės poreikiu Telšiuose ir kitais metais jau galėsime teikti paraišką Lietuvos nacionaliniam kultūros centrui dėl tautinių kostiumų, instrumentų įsigijimo. O tada stengsimės iš paskutiniųjų deramai reprezentuoti savo šalį, savo rajoną, savo miestą ir savo turtingą praeitį, kuria kartais labai nepelnytai pamirštame didžiuotis.
