Sausio pabaigoje dėl pjautinės kairiojo dilbio žaizdos į Telšių apskrities ligoninę buvo atvežta šešiolikmetė mergina. Paaiškėjo, jog nepilnametė – pabėgėlė iš Plungės vaikų globos namų. Kyla minčių – nejaugi ten, globos namuose, taip blogai, kad reikia bėgti? Su šiuo ir kitais klausimais užsukome į Plungės vaikų globos namus.
Su mumis maloniai sutiko pasikalbėti vaikų globos namų direktorė Genovaitė Ūsienė, jos pavaduotoja ugdymui Rūta Černeckienė ir, ko gero, ten gyvenančių vaikų problemas geriausiai žinančios socialinės pedagogės Vitalija Skrinskienė, Erika Širvinskienė, Aušra Meškauskienė.
Kaip sakė direktorė, šiais metais Plungės vaikų globos namuose gyvena 61 vaikas, pernai buvo 65. Didžiausiais būrys globotinių – 11-15 metų. Tai pats sudėtingiausias amžius: nori maištauti, įgyti laisvę,
jaučiasi nesuprasti… Būtų galima vardinti ir daugiau paauglių norų bei siekių, bet faktas tas, kad, norėdami save realizuoti, jauni vyrukai ir panelės pasuka ne visai teisingu keliu.
Anot R. Černeckienės, į vaikų globos namus ateina tikrai sunkių vaikų. Nors daugiau kaip pusė globotinių – berniukai, šiuo metu didesnį rūpestį kelia mergaitės. Ne išimtis – ir minėtoji mergina.
Rima (vardas pakeistas) į globos namus pateko prieš pusantrų metų. Anot socialinių pedagogių, tai nuoširdi, draugiška, darbšti mergina, bet… nežinia dėl kokių priežasčių ji bėga. Taip būdavę ir anksčiau, kol Rima gyveno pas močiutę. Patekusiai į globos namus merginai buvo teikiama medicininė, psichologinė pagalba. Su ja dirbta individualiai, tačiau tai nedavė ženklių rezultatų – mergina vis pabėgdavo. Truputį pagyvenusi ramiai, po kurio laiko ji ir vėl patraukia ieškoti nuotykių.
Rima dažnai ir žaloja save, nors, pasak A. Meškauskienės, tai būtų galima pavadinti tiesiog noru atkreipti dėmesį į save. Dėl polinkio save žaloti Rimai teko gydytis, dabar taip pat ruošiamasi stacionariniam gydymui.
Darbuotojos džiaugėsi, kad labai padeda merginos močiutė: visada domisi, ar iš jos namų išėjusi anūkė pasiekė globos namus; jei atsitinka taip, kad mergina dingsta, senolė palaiko glaudų ryšį su darbuotojais. Anot direktorės, poslinkis į gerąją pusę jau yra: pabėgusi iš globos namų, mergina praneša esanti gyva, o kai nori grįžti, ieško būdų, kaip tai padaryti – eina į policiją, skambina močiutei ar socialinei pedagogei…
Daugiau iš vaikų globos namų bėgančių auklėtinių nėra. Jei nelaikytume pabėgimu to, kad negrįžta nurodytu laiku. Ir tokiais atvejais, anot G. Ūsienės, darbuotojai kreipiasi į policiją. Dažniausiai pavėlavusieji užsibūna pas draugus, kurių tėvai išvažiavę į užsienį, o vaikai lieka vieni ar globojami senelių.
Ne vien tik blogybės vaikų globos namuose. Darbuotojos džiaugėsi, kad yra nemažai globėjų, pas kuriuos vaikai važiuoja savaitgaliais ar per atostogas. Nors tie globėjai dažniausiai būna surasti pačių vaikų namų globos darbuotojų dėka, bet yra ir tokių atvejų, kai vaikai, išėję gyventi pas globėjus ir sulaukę pilnametystės, ten nebepasilieka. Tai byloja, kad globėjų namuose – ne viskas gerai.
Vaikų globos namų direktorė išsakė dar vieną nuoskaudą. Esą kai nutinka kas nors negero ir vaikas teisiamas, visada akcentuojama, jog jis – vaikų namų auklėtinis. O jei jis kažkurį laiką gyvena ir pas globėjus? „Tada atsakomybę reikėtų dalintis“, – kalbėjo G. Ūsienė. Galbūt vaikų namų auklėtiniai kelia ir daugiau problemų, bet… „ir gerų tėvų vaikai skęsta balose“.
