Iš dienoraščio

2017 12 18

Ir vėl iš eilės pora medžioklės dienų. Jau savaitės viduryje pasipylė telefono skambučiai ir raginimai šeštadienį mažuose miškeliuose aplink Kantaučius medžioti kiškius, o sekmadienį buvo numatyta šernų medžioklė, kuriai iš anksto ruošėsi būsimasis jos vadovas Audrius Šapalas. Tačiau taip nutiko, kad numatytoje teritorijoje jokio šerno pėdsako nebuvo, tad pėdsekiai, knislių pėdas radę kitur, pasiūlė ten ir vykti.
Bala nematė tų šernų, jų daugybė patiesiama, bet štai kiškelis – visai kitas reikalas. Nuo seno yra posakis: sumedžiok kalėdinį kiškį. O kur dar jo „kapitaliniai“ vaistai – taukai.
Tačiau ilgaausių būta gudresnių– išsisuko nuo medžiotojų ir per visą dieną nematėme nė vieno. Vyrai ėmė kalbėti, kad, kaip šernų, atėjo ir zuikių maras – nebėra nė vieno.
Jei jau kalbu apie kiškius, tai būtina pasakyti, kad joks Lietuvos žvėrelis neturi tiek priešų. Jį, vargšelį, medžioja lapės, mangutai, vilkai, lūšys, daug jaunikliukų pievose nutveria šernai, kur dar krankliai ir mūsų mielasis paukštis gandras.
Klubo narys į humorą linkęs veterinaras Algis dar vieną versiją išsakė. Girdi, prieš savaitę į septynis kiškius buvo šauta ir nė vienas nekrito, bet jie yra sužeisti ir dabar atsidūrė ilgaausių ligoninėje. Tačiau tos ligoninės medžiotojams taip ir nepavyko aptikti, nors išvaikščiojo daug mažyčių miškelių, kuriuose ir gyvena kiškiai.
O štai sekmadienį šernų buvo į valias, reikėjo tik pataikyti. Pasižymėjo pats medžioklės vadovas A. Šapalas, o Arūnas Garbenčius patiesė net du. Pastarajam ir atiteko tą dieną taikliausiai šaudžiusio medžiotojo prizas.
2017 12 24
Šiandien Kūčios: tikintieji išsiruoš į bažnyčią, paskui prie dvylikos patiekalų stalo susės visa Lietuva. Na, ne visi, daug lietuvaičių emigravę ir šią dieną švęs Anglijoje, Airijoje, Švedijoje ar kokiame kitame krašte. Dėl plonesnės piniginės ne kiekvienas įstengs ir kilnesnę vakarienę suruošti. Kaip bebūtų, manau, kad visi neišvengiamai pagalvoja apie Kalėdas ir tiki, kad kiti metai bus geresni.
Žmonės svajoja, kalba, kad per tas šventes turi būti pašalę ir su sniegu. Deja, tikrų žiemų jau daug metų nebėra. Apie ledą svajoja poledinės žūklės mėgėjai, o medžiotojai – apie žvėrių pėdsakus sniege su viltimi aptikti, kur šernai dienoja.
Mūsų rajono medžiotojai džiaugiasi, kad maras bent kol kas neišguldė šernų. Vakar buvau medžioklėje prie Krekenavos, Panevėžio miškų urėdijos komerciniuose plotuose. Jokio šernelio ten nebėra – maras išnaikino. Kalbėjome, jog dar neseniai per tokią medžioklę paguldydavome apie 10–20, o kartais ir daugiau knislių.
Tačiau nepasakysi, kad medžioklė buvo tuščia: šūvių paleista per 50, net ir sniego buvo, ir pašalę. Deja, po pietų pakilo vėjas, prasidėjo gausi šlapdriba, pereinanti į lietų. Štai tau ir Kalėdos.
Patiesėme trylika elnių patelių ar jauniklių, keturias danieles. Medžioklės karaliumi tapo Rokiškio miškų urėdas (buvęs Lietuvos generalinis urėdas) Benjaminas Sakalauskas, paguldęs kiškelį. Tiesa, dar nuo jo šūvio krito laputė. Na, zuikis dabar yra tapęs svarbiausiu Lietuvos žvėrimi, ypač prieš Kalėdas, kai net medžioklė pavadinta – kiškių.
Vienas medžioklės dalyvis paguldė tris elnes, bet karaliumi jo nepripažino. Mačiau elnių gal dvidešimt, kelis kartus – danielių, bet šauti į tuos žvėris neteko. Visą medžioklę neapleido mintis dėl plėšrūnų vilkų ir lūšių padaugėjimo. Tad spoksojau į sniege daug kur esančias lūšių pėdas. Visi vietiniai medžiotojai patikino, kad ten šios plėšrūnės baigia išnaikinti stirnų populiaciją.