2018 12 27
Iš anksto buvo suplanuota, kad antrąją šv. Kalėdų dieną medžiosime. Girdi, nėra čia ko prie gausiai vaišėmis apkrauto stalo sėdėti kelias dienas, geriau pasivaikščioti po gamtą.
O gamta buvo nuostabi: šviesu, jokio vėjelio, storokas poros dienų sniego sluoksnis. Pėdsakai puikūs – gali neabejodamas nustatyti, kur tie šerneliai dienoja. Tačiau mūsų „Kontaučių“ klubo vadovas Mindaugas Preibys užgarantavo, kad jo nurodytame miške nereikia nė žvalgybos – knislių ten tikrai yra.
Prieš pat medžioklę Mindaugą pasveikinome gimtadienio proga, įteikėme šovinį su užrašu „Taiklaus šūvio“. Ir taikliai šovė jis į šerną. Tik štai kiškeliui nekliuvo. Paskui sakė, jog buvo mažas ir dėl to nepataikė.
O tos dienos medžioklės vadovas Arūnas Garbenčius tai jau pasižymėjo kaip reikiant – per vieną varymą paguldė net penkis šernus.
Galėjau ir aš pasižymėti. Į liniją išbėgo didžiausias būrys, gal dešimt, elnių patelių su jaunikliais. Pyliau į jauniklį, bet… pro šalį, nors atstumas karabinui buvo geras, tik kiek toliau nei šimtas metrų. Paskui save teisinau, jog elnės, šunų vejamos, bėgo labai smarkiai.
Na, ir „pasigavo“ mane medžioklės vadovas – „klišiu“ išvadino. Jis gana taiklus ir humorą mėgstantis medžiotojas. Man, besiteisinančiam dėl prašauto šūvio, sakė: „Pasižiūrėk į pasą, juk reakcija jau ne ta…“
„Ak, tu, velnie, – pagalvojau, – palauksiu tavo klaidos ir atkeršysiu.“ Ir buvo klaidelė… Išvažiavo jis patyrinėti pėdsakų kitam varymui ir nustatyti, kur šernai. Nustatė… Dar, kai vienas kolega paklausė, kiek ten jų yra, pasakė: „Tik pataikykit, didžiausia banda yra.“ Deja, tyrinėdamas pėdsakus suklydo Arūnas, nebuvo tame miške šernų. Beliko man atkeršyti jam – paleisti liežuvį. Tokie juokeliai medžioklei visada suteikia smagumo.
2019 01 06
Mes dažniausiai apie žmogų gerą žodį pasakome tik tada, kai jis išeina amžinybėn.
Su didžiuliu grauduliu rašau šios dienos dienoraštį. Vakar palaidojome netikėtai šį pasaulį palikusį turbūt visų klubo narių mėgtą Rimantą Adomavičių. „Kontaučių“ klubui jis priklausė nuo 1991 metų. Buvo itin aktyvus medžiotojas ir gerbiamas už tai, kad be reikalo nepaleisdavo šūvio. Medžiotoju tapo ir jo sūnus Marius.
Nesigilinsiu, kodėl taip netikėtai nutrūko jo gyvenimas. Svarbu, kad klubo medžiotojai dėl to nekalti, ir neabejoju, kad visada šiltais žodžiais apie jį kalbės ir tikrai atsimins net po daugelio metų.
Rimantas visuomet buvo tarp tų, kurie talkindavo įvairiausiuose klubo renginiuose, prie visokių kolektyvo atliekamų darbų, dalyvaudavo šventėse.
Jis į savo pomėgį žiūrėjo rimtai. Daugybę stirninų yra sumedžiojęs, ir visi būdavo sulaukę brandos amžiaus arba neabejotinai selekciniai.
Itin mėgo ančių medžiokles. Jo sodyboje prieš ančių medžioklę ir susirinkdavome. Dar paauglystėje užpelkėjusioje dauboje pasidarė didžiulę pelkę. Ji visuomet būna pilna vandens paukščių. Pelkės viduryje ant vandenin sukaltų polių pasistatė namelį. Jo vidus išpuoštas paukščių nuotraukomis. Ne kartą lankiausi tame namelyje. Buvo itin įdomu – aplink be baimės plaukioja įvairių rūšių antys, gulbės.
Jį Paukštuku ir vadindavo. Ir ne be reikalo, nes buvo baigęs ornitologijos kursus. Dar kartais pavadindavo Indėnu, nes jautė gamtą ir ją puikiai išmanė. Jis, padedamas poros medžiotojų, rengdavo Paukščių dieną, kurioje dalyvaudavo būrys vaikų. Visi keldavo į klubo teritorijoje esančius medžius įvairaus dydžio inkilus. Ar tai klube bebus kada?..
Medžiojo Rimantas tik su lygiavamzdžiu šautuvu ir bemaž visada sugebėdavo prie žvėries prislinkti per šūvio atstumą. Klube net yra tapęs medžioklės sezono karaliumi.
Ko gero, dar daug gerų žodžių galima pasakyti apie šį anapilin išėjusį mūsų klubo medžiotoją. Mačiau, kad per laidotuves kai kurie kolegos slapčia nubraukė ašarą.
Prieš šios dienos medžioklę išsirikiavę vyrai tylos minute pagerbė Rimanto atminimą. Dar jo garbei nuaidėjo šūvių salvė. Dabar jau jis, kaip teigia indėnai, po mirties medžios amžinuosiuose medžioklės plotuose.
O medžioklė visai nepavyko. Bene pirmas kartas, kad medžioklėje su varovais nepatiestas joks žvėris, nors ir sniegelio buvo, ir žvėrių pėdos gerai matėsi. Šūvis į kiškį – pro šalį. Ne vienas šūvis į lapę – tas pats. Ir šernai išnešė sveikus kailius.
