2019 01 12
Ar begali būti medžiotojui bjauresnė diena, kai dėl ligos negali medžioti? O lauke saulėta, šviežias sniegelis ir keli laipsniai šaltuko. Tokią dieną neabejotinai pavergia gamtos vaizdai.
Dar žinai, kad numatyti medžioti plotai itin žvėringi, o tu ligos kamuojamas drybsai lovoje. Dar jei tas negalavimas būtų itin rimtas – tai tik bjaurus nuolatinis kosulys, bet, kaip patvirtino gydytojas, plaučiai švarūs.
„Nieko nebus, – pagalvojau, – reikia imtis kokio nors darbo.“ O kokio, jei mintyse tik medžioklė? Vis svarstai, kokį mišką varo, kokie žvėrys iš jo išbėgo, ar medžiotini. Kaip kolegoms sekasi? Gal jau kažkuris už kepurės užkištą eglės šakelę nešiojasi – vadinasi, šūvis buvo taiklus. Įsisvajoji taip, kad, regis, stovi šaulių linijoje, klausaisi miško garsų.
Ir taip visą dieną begalvodamas kamuojiesi – gali ir be tos dar kokią kitą ligą įsitaisyti (tarkim, sukvailėjimo).
Kai jau sutemo ir žinau, jog medžioklė baigta, neiškenčiu ir skambinu medžioklėje buvusiam. Pasirodo, miške, iš kurio gana ilgam buvo dingę šernai, patiesti net trys. Buvo jų visa banda. Vadinasi, dar visų maras neišguldė. Tik prie to maro ir mes, medžiotojai, gerokai prisidedame. O gal ta liga sugalvota tik tam, kad sumažintų šernų gausumą? Mes persistengsime bemedžiodami, ir miškai liks be šernų, be pagrindinio medžioklės objekto. Kitame miške net apie 30 elnių banda išnešė sveiką kailį.
Nereikia nė medžioklės – dėl puikaus oro tai buvo itin tinkama fotografuoti diena, gal būčiau kokią išskirtinę nuotrauką padaręs, o aš namie…
Sėkmė nusišypsojo vienam ir kitam svečiams. Na, nežinau, kaip jūs, kolegos medžiotojai, bet aš visada džiaugiuosi, kai pasiseka svečiui, ir visai nesvarbu, kas jį pakvietė. Dar sėkmė nusišypsojo klubo vadovui Mindaugui. Tas irgi paguldė šernioką.
2019 01 15
Paskambino garsusis kraštietis profesorius Petras Vyšniauskas ir paprašė suorganizuoti medžioklę tykant. Iš Vilniaus jis atvyko į tėviškę Plungę. O aš negaliu ištrūkti į medžioklę, nes jau dvi savaites kamuoja bronchitas. Pagerbti iš Vilniaus atvykusį kraštietį – garbės reikalas, tad susitariau su klubo vadovu Mindaugu dėl svečio priėmimo. Sutarėme, kad jis sėdės Mindaugo bokštelyje. Toje vietoje šernai visada pasirodo.
Atvežiau Petrą į klubo namelį. Įsižiūrėjau, kad jis, be dėklo su šautuvu, turi maišelyje buteliuką. Ir dar kyšo medžioklės ragas. Pamaniau, kad mes irgi nepėsti, taip pat turime medžioklės ragą ir kaip kuris sugebame jį pučiame. Aišku, apie natas nėra nė kalbos, džiaugiesi, kad sugebi patūtuoti. Tad supratau, kad Petras surengs mums pamoką.
Įforminome dokumentus, ir į medžioklę – tik be manęs. Kol kolegos sėdėjo bokšteliuose žvėrių viliojimo vietose, aš aplankiau buvusį bendražygį Alfonsą, kuris dėl amžiaus medžioklės atsisakė, bet, kaip mane patikino, kasnakt ją sapnuoja.
Gavau žinutę, kad šerną paguldė Arūnas. Po to ir Mindaugas parašė, jog patiesė šernioką. Na, jau neblogai: jei svečiui ir nenusišypsos sėkmė, tai bent pamatys, kad mūsų medžioklės plotai netušti.
Liko pusvalandis iki sutarto laiko, kai baigsime tykoti. Pora šernų yra, tai rašau žinutę Petrui, ką jis mato, ar nesirodo šernai? O tas atsako – yra tik traktorius, netoliese kraunantis rąstus. Tai velniava, tai sutapimas – pasodini svečią bokštelyje, prie kurio ateina šernai, o atvažiuoja traktorius ir sugadina medžioklę. Galėjo velnias dieną tas malkas vežti, o ne naktį žvėris baidyti.
Netrukus gaunu žinutę iš Petro, jog traktorius nuvažiavo, bet gal jau baigsime tykoti, nes vargu ar koks žvėris bepasirodys. Atvažiuoju prie bokštelio jo paimti, o tas sako, kad ką tik matė šerną ir porą stirnų. Žodžiu, per anksti atvykau ir jam neteko paleisti šūvio.
Lupame tuos šernus. Petras beturįs bryzą geros dešros ir butelaitį. Tie, kurie galėjo išgerti, tai be raginimo ir trūktelėjo. Degtinėlės nebėra, o noro tik padaugėjo. Sakau Petrui, jog tuoj surasiu, turiu po medžioklės namelio grindimis slaptavietę. Pakeliu lentą, parodau vieną, paskui kitą butelaitį. Atsirenkame, kurį „sutvarkysime“. Svečias žiūri akis išpūtęs: „Tokio baro man dar neteko matyti…“
Paduodu jam išbandyti mūsų medžioklės ragą. Pučia, bet vis atitraukia ragą nuo lūpų: „Žinote, jis niekam tikęs, galite į dešras sumalti…“ Na štai, o mes tuo ragu didžiavomės ir kartais per kokias savo šventes kuris nors pūsdavome. Svečias vis žiūrėjo žiūrėjo į mūsų veidus ir pasakė, kad vienas jaunas klubo medžioklis turi tinkamas lūpas, kad tik jis gali tapti rago pūtėju. Jam profesorius įteikė savo sukurtų medžioklės rago melodijų natas.
Atsisveikinant, jau susibūrus prie mašinų, Petras pasiėmė savo ragą ir mums pagrojo medžioklės pabaigos signalą. Visko medžioklėse esu matęs, bet pirmą kartą ne bet kas, o muzikos profesorius medžioklės garsais ją užbaigė beveik dvyliktą valandą nakties. Neabejoju, kad ne vienas Kantaučių gyventojas girdėjo rago garsus ir pabambėjo ant mūsų.
2019 01 26
Šį savaitgalį baigėsi medžioklės su varovais sezonas. Išvakarėse pas mane užsuko žinomas dvasininkas Troškūnų (Anykščių r.) klebonas Saulius Filipavičius pakalbėti dėl straipsnio į mano naują knygą „100 medžiotojų ir… medžioklė, medžioklė“. Tai ne tik sielų ganytojas, bet ir medžiotojas, buvęs ne viename safaryje. Troškūnuose, bažnyčios šventoriuje, yra jo sumanytas ir pastatytas paminklas medžiotojų globėjui šv. Hubertui.
Taigi varovinės medžioklės pabaiga. Niekas žvėrelių su šunimis ir varovais nebevaikys. Į sezono uždarymą mūsų „Kontaučių“ klube atvyko Seimo narys Andriejus Stančikas. Kažkada „Plungės“ laikraštyje rašiau: jei nori pažinti žmogų, pabūk dienelę su juo medžioklėje. Tad vedamas žurnalistinio smalsumo svečią paklausinėjau apie Seime tvarkomus gamtos reikalus, apie kvailystę dėl vilkų nepamatuoto dauginimo ir kitus medžioklės reikalus. Iš atsakymų ne tik aš, bet ir kiti klubo nariai suprato, jog jam rūpi gamtos klausimai ir stengiasi Seime juos spręsti. Jis nesąs iš tų žmonių, kurie tik ir trokšta sumedžioti žvėrį. Matė šernų, lyg ir galėjo šauti, bet susilaikė, o malonumo, sakė, šioje medžioklėje turėjo daug.
Medžioklėje pasižymėjo ir karaliumi tapo Artūras Vainauskas, paguldęs lapę ir šerną. Dar šernelį patiesė Saulius Vaičekauskas.
Pagerbėme sumedžiotus žvėris, o tada medžioklės vadovas Arūnas Garbenčius ir klubo pirmininkas Mindaugas Preibys įteikė svečiui klubo medalį. Medalis užkabintas ir karaliui. Dar medaliu apdovanotas savo gimtadienį švenčiantis Algis Zavelis.
Tada jau sėdome prie specialiai sezono uždarymui išvirtos tirštos kopūstienės, kotletų, kepsnių. Tik įsijautėme į vaišes, ir prie medžiotojų namelio pasipylė fejerverkai. Visi išlėkėme lauk. Pasirodo, Algį gimtadienio proga taip sumanė pasveikinti artimieji.
Mes irgi linkime jam ilgiausių metų ir kaip įmanoma ilgiau eiti žvėrių takais.
Išsiskirstydami atsisveikinome su šūkiu: „Medžioklei – valio!“
