2019 06 01
Vis rašau ir rašau… Gal kas ir paskaitys… Na, jei ne, tai bent pats… Rašau apie savo medžioklės potyrius, apie savo ir kolegų puikias žūkles, paleistus taiklius šūvius, apie tai, kas pamatyta gamtoje, apie žvėris, medžioklės kultūrą ar dar ką nors.
Pastaruoju metu vis rečiau keliu šautuvą į žvėrį. Ne, medžioklė nedingo iš mano širdies, nedingo noras paleisti taiklų šūvį, tačiau šernų gerokai sumažėjo, o juk jie yra pagrindinis medžioklės objektas. Galų gale per beveik penkiasdešimt mano kaip medžiotojo metų įvairiausių žvėrių nemažai patiesta, tad vis didėja noras rimčiau įvertinti, ar tas žvėris šautinas.
Tokios mintys vis dažniau ateina pasižiūrėjus, kokius gyvūnus nufotografuoja miške, palaukėse, prie žvėrių viliojimo aikštelių mano pastatyta kamera. Pamatai naktinį faunos gyvenimą, pamatai, kiek ir kokių žvėrių miške gyvena.
Į kamerą dažnai patenka ir paukščiai. Kėkštai tai ištisai, tačiau mane kur kas labiau žavi gervės. Tai itin supratingi ir žavūs paukščiai. Esu ne kartą nufotografavęs pavasarinį gervių šokį. O jautrumas jų tai neapsakomas. Nebandyk eiti artyn – tuoj pat klykaudamos nuskris.
Kartą atvažiavau į mišką pažiūrėti, ar viliojimo aikštelėje būta šernų, ir perkelti kameros kitur. Matau – miško keliuku gervė beveik tiesiai į mane atbėga. Likus kokiems dešimčiai metrų, raišuodama pasuko į šoną. Pagalvojau, kad sužeista. Parsivežiau namo kameros kortelę, prijungiau prie kompiuterio ir nustebau pamatęs, kad toje vietoje gervių porelė užfiksuota su dviem gerviukais. O jau jie puikūs, sukinėjasi aplink tėvus ir lesinėja.
Anksti ryte prie druskos laižyklos buvo atėjusi šernė su vaikais. Smagu žiūrėti į tokias nuotraukas. Dryžiukai, snukučius sukišę, laižo žemę, ant kurios yra druskos.
Tų fotografijų kamera tik viename miške per porą metų jau tiek padarė, kad gali parodą surengti. Čia mano nuopelnas būtų tik toks, kad žinau, kurioje vietoje ją pastatyti ir užmaskuoti nuo į mišką atėjusio piktavalio, o tai ims ir „nutrenks“.
Daugelis medžiotojų dabar turi kameras ir tikrai ne tik aš vienas fiksuoju įvairiausius žvėrių gyvenimo momentus.
Jau turiu kamera užfiksuotų daugybę elnių, stirnų, briedžių, šernų, o kai kamerą pastačiau prie upės, tai į nuotraukas pakliuvo bebrai ir net du vilkai, kurie sučiupo kaltadantį. Pasitaiko, kad užfiksuojamos lūšys.
Tikrai, surinkus iš medžiotojų kamerų nuotraukas, būtų galima padaryti puikiausią parodą. Jei jums tai įdomu, siųskite savo fotografijas man el. p. kostasmedziokle@gmail.com. Parodoje, laikraštyje ar kokiame kitame leidinyje po nuotraukomis tikrai bus jūsų pavardė.
2019 06 23
Prieš kelias dienas buvau rytmetinėje „medžioklėje“ – nufotografavau puikius ragus nešiojantį stirniną ir bemaž juodos spalvos kailį turintį danielių. Pastarasis besąs su nedideliais pantuotais rageliais. Kai tik kuriam iš mūsų „Kontaučių“ klubo medžiotojų pavyksta pamatyti danielių, tuoj pasipila kalbos, kad sumanymas plotuose turėti šių žvėrių pasiteisino – jie prisitaikė, nupirkti ir paleisti į laisvę neišsibėgiojo.
Stirnino nuotrauką įkėliau į kompiuterio ekraną. Džiaugiausi ir buvau garantuotas, jog jį dar išvysiu, gal net sugalvosiu patiesti. Ir štai toje pačioje vietoje medžioklėje tykodamas vėl pamačiau! Tik jau buvau be fotoaparato. Ką daryti? Stirninas gražus, bet suabejojau, ar jis jau medžiotinas. Jei ragai būtų tikrai selekcinio žvėries, tai viskas aišku, o čia reikia būti tikru trofėjų ekspertu. Sumaniau dėl tikrumo stirnino nuotrauką nusiųsti medžioklės trofėjų vertinimo ekspertui kuršėniškiui Antanui Dargiui. Jei jis pasakys, kad medžiotinas, tada, oželi, saugokis. O dabar tik džiaugiuosi.
Visą vakarą per žiūronus dairiausi į žvėris. Pirmiausia į pievą išėjo tas ožys. Papozavo man ir patraukė į mišką. Paskui į nušienautą, bet šiek tiek ataugusią dobilieną nupėdino stirna. Kažkokia suvargusi, kojas vos kilnoja, bet nurėpliojo į vidurį pievos. Po kurio laiko galvą pasukusi vis žiūrėjo į mišką. Nukreipiau į tą pusę žiūronus. Iš miško išbindzeno lapė. Iš karto šuolis – pelė dantyse. Nubėgo į mišką.
Gal už kokių trijų šimtų metrų į lauką išėjo kitas stirninas. Matau, kad ragai gerokai mažesni, bet tiksliai kokie – neįžiūriu. Tuoj pat, tik iš kitos pusės, į pievą patraukė dvimetė elnė. Praėjo gal penkiasdešimties metrų atstumu pro mano bokštelį. Pieva su nuokalne. Aname gale pasirodė suaugusi elnė su šiųmečiu elniuku. Pasaka. Tas vis prie mamos. Nustrakalioja kelis metrus į šoną ir vėl prie motinos kojų.
Kai pagalvoji, kitą kartą didžiausias malonumas būti gamtoje ir nepaleisti šūvio. Tačiau netrukus visi lauksime šernų kokiuose kviečiuose ar avižose – į degluosius šūviai neretai paleidžiami ne itin sukant galvą, ar reikėjo tą šerną sumedžioti.
