Iš dienoraščio
Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)
2019 07 11
Šį vakarą „Kontaučių“ klube svečiuojasi vokietis iš Hamburgo. Jis sumanė pabūti tarp medžiotojų, nors žvėrių takais neina. Pakvietė vienas mūsų klubo narys.
Pasisveikiname. Kai kurie mūsų vyrai šiek tiek moka vokiškai. Panorau ir aš parodyti, kad žinau kelis vokiškus žodžius, tad sakau svečiui: „Bite drinken monšain“ („Išgersime namų darbo degtinės“), ir sulaukiu jo džiaugsmingo pritarimo: „Ja, ja…“
Važiuoju į medžioklės vietą. Iš šoninio keliuko, kuris „atsiremia“ į papildomo žvėrių maitinimo aikštelę, išburzgia keturratis motociklas. Iš karto galvon šauna blogos mintys. Pasuku mašiną taip, kad keturratis būtų priverstas sustoti. Vairuotojo nepažįstu. Sako, kad vieno klubo nario prašymu buvęs šėrykloje. Kaip ten bebūtų, bent jau prieš medžioklę nederėtų po plotus nesuderinus su klubo vadovu pašaliniam sukinėtis – kolega turėtų tai suprasti.
Atvažiuoju į medžioklės vadovo nurodytą vietą. Ten yra mano bokštelis žvėrims tykoti. Jau kelis vakarus jame sėdėjau. Bokštelis prie miško, priešais kvietrugių laukas, o kairėje pusėje didelė kultūrinė pieva, kurioje pilna dobilų. Kelis kartus ten mačiau per dešimt įvairaus amžiaus elnių, tarp jų – du jaunus raguočius. Dar visada toje pievoje galima išvysti stirnų, kiškių.
Įsitaisau bokštelyje. Ploni debesys slenka gana žemai, kai kuriose vietose matyti dangaus mėlynė. Paukščiai miške čirpauja. Tuoj pat pievoje pasirodo elnių. Krūmuose esantis stirninas juos aprėkauja, bet iš vietos nejuda, o paskui vos ne kartu vaikšto po pievą. Prastrakalioja kiškis.
Žemai dangumi riaumodamas parskrenda karinis lėktuvas. Kartais jis matyti tarp debesų. Iš paskos kitas, dar kitas. Apsuka ratą ir vėl. Įspūdis, kad prasidėjo karas ir tuoj į kurį nors nulėks raketa. O kas žino, juk tikrai gali taip būti, nes Lietuvos oro erdvė nuolat pažeidinėjama ir NATO naikintuvai priversti lydėti pažeidėjus. Pagaliau lėktuvai nuskrenda.
Visai netoli, anoje pusėje miško, nuaidi šūvis. Gaunu žinutę, jog Mindaugas prislinko prie selekcinio stirnino ir jį paguldė.
Aš toliau skaitau atsivežtą Sondros Simanos knygą „Iškamšų kontora“. Na, reikėtų tik gamta džiaugtis, bet mėgstu bokštelyje paskaitinėti. Tekstuose autorė parodo neabejotiną išprusimo lygį. Juose daug dviprasmybių, įdomių prasimanymų. Knyga neleidžia sustoti skaičius.
Debesys nuslenka. Pageltonavę vakaro saulės apšviesti pasėliai atrodo įspūdingai. Kartkartėmis prie akių pakeliu žiūronus, pasidairau į visas puses, pasidžiaugiu matomais žvėrimis.
Staiga pasėliuose pasigirsta bėgančio žvėries garsai. Matau, kad beveik tiesiai į mane per kvietrugius skuodžia dvimetis šernas. Tyliai užverčiu knygą, čiumpu šautuvą. Šernas tuoj tuoj bus toje vietoje, į kurią nuo manęs pučia vėjas. Knislys mane užuodžia ir stabt. Šautuvas jau prie peties, bet kuiliokas skuodžia atgal. Momentas, kai galėjau paleisti šūvį, praleistas. Viduryje kvietrugių šernas sustoja. Atstumas gal 120 metrų. Galiu šauti. Tik kvietrugiai aukšti ir žvėries tesimato pakelta galva bei dalis sprando. Bet to užtenka. Jau spausiu gaiduką, o šernas vėl galvą palenkęs plykt į priekį ir nurūksta per pasėlius. Susikeikiu… Praleidau puikų momentą. Vis per tą knygą. Dėl skaitymo gerokai vėliau tepamačiau šerną. Reikės autorei parašyti, kad per jos knygą nesumedžiojau šerno… Tačiau knyga iš tikro gera.
Paskui vienas klubo narys, kuris linkęs pašmaikštauti, sakė, jog prieš kokius dvidešimt metų būčiau spėjęs paleisti šūvį. Be abejonės, jis teisus, nes dėl amžiaus reakcija nebe ta. Galiausiai, yra vis didesnis noras geriau įvertinti žvėrį ir neskubėti šauti.
