2019 12 12
Tikrai ne po kiekvienos medžioklės rašau dienoraštį. Kartais jos būna labai panašios ir nėra prasmės visko fiksuoti. Pagaliau, jei viską užrašinėčiau, tai tas dienoraštis, net man, taptų visai neįdomus.
Šį kartą rašau, nes vakar buvau gerokai nustebęs – važinėjau nuo vieno žvėrių tykojimo bokštelio prie kito ir nepamačiau jokio žvėries. Neabejoju, jog dėl to kalti vilkai. Kai ruošdamiesi praėjusiai medžioklei su varovais apeidinėjome medžioklei skirtus miškus, kuriuose nukirtome kai kurių medžių šakas, trukdančias šauliui, iškirtome krūmus, paremontavome varymų bokštelius, o visai netinkamus nuvertėme, kad į liniją atėjusiam medžiotojui nekiltų noras įlipti, tai keliose vietose aptikome šių plėšrūnų pėdų. Iš karto kilo mintis, jog šioje medžioklėje kam tai gali pasisekti patiesti vilką.
Nepasisekė – niekas nematė pilkio. Ne be reikalo vilkus dažniausiai medžioja vėliavėlėmis pusmetrio aukštyje apjuosdami miškus. Tai „kapitalinis“ darbelis, kuris neretai būna be naudos, nes pilkiai tai pajunta ir sprunka iš įtartinos vietos.
Į mano įrengtą šėryklą papildomai maitinti žvėrims jau retai kas beateina. Būdavo, stirnų susirinkdavo visas būrys. Klubo narys Virginijus pasiūlė važiuoti prie jo bokštelio – ten šernai kasnakt pasirodo.
Nuvažiuoju. Netoliese burzgia traktorius – iškirstus medžius veža į sandėlį. Vis dėlto įlipu į bokštelį, tikėdamasis, jog išvažiuos. Prasėdžiu gal valandą – darbuojasi, tad jokio žvėries nesulauksi.
Nieko kito neliko, kaip važiuoti į savo bokštelį. Matau, jog atvežti pašarai neliesti. Vėl riedu atgal, gal tas traktorius išvažiavo. Atvykstu – tebėra. Vėl į savo bokštelį. Prasėdžiu valandą. Matomumas kaip dieną – pilnatis ir jokio debesėlio. Tačiau joks žvėrelis nesirodo.
Po pusvalandžio ima šalti ausys. Per žioplumą ne žieminę, o vasarinę kepurę pasiėmiau. Dar už valandos jau pradeda drebulys purtyti kūną – pasirodo, per plonai apsirengiau. Jeigu tektų šauti į šerną, tai vargiai bepataikyčiau. Tenka ropštis iš bokštelio ir važiuoti namo.
Mindaugui parašau žinutę, jog „nusiimu“. Jau važiuodamas namo, gaunu atsakymą: šovė į šerną, kraujo nėra, tad teks ieškoti su mano kale, tai, girdi, atvažiuok arčiau, o jis privažiuos manęs paimti. Apsisuku ir nuvykstu į nurodytą vietą. Laukiu Mindaugo.
O šviesu, šviesu, nors jau seniai vėlyvas vakaras, bemaž naktis. Pilnatis. Kairėje keliuko pusėje kalnelis. Žemė nesuarta – ražienos. Žiūriu – ant kalnelio išlenda vilkas. Pradžioje net nepatikėjau – gal kokia stirna. Bet ne, tikrai vilkas, nes mėnulis puikiai jį apšviečia.
Tas sustoja ir spokso į mano mašiną. Atstumas gal 50–60 metrų. Šautuvas dėkle. Dargi iš mašinos šauti draudžiama. Bandau tyliai pradaryti dureles ir išlipti. Vilkas lengva bėgsena nutursena į miško pusę.
Papasakoju Mindaugui matytą situaciją ir nusprendžiame, kad vilkas ėjo šernų pėdomis. Jam medžioklę sumaišė Mindaugo šūvis į šerną. Todėl pilkis ir pasuko į kitą pusę.
Triukšmo dėl vilkų gausumo vis daugiau. Piktinasi ūkininkai dėl sudraskomų gyvulių, piktinasi medžiotojai, nes pilkiai naikina medžiojamą fauną, o mokestis už medžioklę vis didėja.
Jau rašiau, jog „Žvėrinčiaus“ (Telšių r.) įkūrėjas Petras Dabrišius privačiame pokalbyje yra sakęs, kad vilkų pagausėjo tiek, jog jei dabar juos leistų vėl medžioti kaip seniau – ištisus metus, tai jų populiacija iki Lietuvoje rekomenduojamo skaičiaus – 300–500 – gal ir sugrįžtų per kokius dešimt metų, bet vargiai.
Mindaugo šautą šernelį kalė Brita surado.
