2021 04 01
Šiandien balandžio 1-oji. Dar išvakarėse pagalvojau, kad tik kas neapgautų. Geriausia nuo to pabėgti – važiuoti į mišką ir ten baigti pjauti malkas kitai žiemai. Miške žvėrys žmonių neapgaudinėja, patys vengia su jais susitikti. Bet purškia lietus, o kartais ir gausi šlapdriba krinta. Aaa, velniai nematė…
Pasiskubinu suvalgyti pusryčius, motorinis pjūklas jau mašinoje ir lekiu į mišką. Tik išvažiuoju iš Plungės, stabdo kelių policija. Stabdo tai stabdo, neimu į galvą, galvoju, jog viskas gerai. Paprašo dokumentų. Rodau. Užmeta akį ir sako: „Jūsų mašinos techninė apžiūra nebegalioja, pasibaigusi, teks rašyti baudą.“
Ot, velniava, kaip aš pražiopsojau. Policininkas su šypsenėle žiūri į mane: „Tiek to važiuokit… Šiandien balandžio 1-oji…“ Smagu.
Su malonumu užvedu savo visureigį, kurio dar nevadinu „kledaru“, ir „birbinu“ miškan. Čia tikrai niekas neapgaus. Kiek pavažiavus – skambutis. Uždusęs, rėkdamas vienas iš klubo narių išpyškina, jog dega medžiotojų namelis. Į tai juokais atsakau, kad tegu dega, neapgaudinėk, juk šiandien balandžio 1-oji. „Ar tu turi proto… Tikrai dega“, – ir išjungia telefoną.
Gal taip sutapo, jog būtent melų dieną nelaimė atsitiko, tad per Žlibinus, Kantaučius lekiu prie namelio – man pakeliui, tik truputį į šalį tereikia pasukti. Jau esu čia pat, jokie dūmai nerūksta, bet dėl visko užsuku. Niekas nedega. Apgavo, velnias.
O vis dėlto smagu, kad per pandemiją, per visokius rūpesčius mūsų gyvenime būna ir įdomesnė dienelė.
2021 04 21
Ko gero, dauguma medžiotojų pavasarį į medžioklę išsikelia ne tiek norėdami patiesti kokį nors tuo metu leistiną medžioti žvėrį, o kiek pasigrožėti po žiemos atbudusia gamta.
Antroje kovo pusėje ir dar kažkiek balandį girdėjęsis gervių klykavimas aptilo, įspūdingi jų šokiai baigėsi. Patelės jau tupi lizduose, o patinėliai be išrinktųjų vieniši vaikšto ir saugo savo teritoriją.
Gerokai pastebimas gulbių pagausėjimas. Visuose bebrynuose, vandens telkinėliuose plaukioja. Neretai jų pamatai ir ant žiemkenčių laukų.
Į mišką įžengus čirpauja įvairiausi paukštukai. Geneliai lyg smagiau medžius kalena. Dabar parpsėdamos vis skraido slankos. Teigiama, jog šio paukščiuko mėsa itin vertinga – gerina vyrų potenciją. Seniau jas medžiodavom, o dabar jau ne – stojant į Europos Sąjungą dėl visokiausių mums siūlomų medžioklės apribojimų politikai buvo nuolankūs Briuseliui. Tiesa, latviai slankas ir dabar dar medžioja.
Pavakarys. Stiprokas vėjas pučia. Šiaip tai, kai pučia vienos krypties stipresnis vėjas, o jei dar ir lynoja, kur kas didesnė tikimybė prislinkti prie medžiojamo žvėries. Tas pats ir sėdint bokštelyje. Tik čia jau vėjas neturi pūsti į mišką, nes žvėris tuoj pat užuos ir nekiš nosies į laukymę.
Atvažiuodamas aptikau ant kelio gulintį automobilio nudaužtą barsuką. Bet kuris medžiotojas patikins, jog šių žvėrelių itin padaugėjo. Pagausėjo ir bebrų, nes nelabai medžiotojai beturi noro juos medžioti ar gaudyti – nebėra kur dėti kailių, o medžioti tik dėl mėsos kaip ir netiktų, tai būtų prieš medžioklės kultūrą.
Šį vakarą sėdžiu žvėrių tykojimo bokštelyje. Prie jo eidamas mačiau į mane spoksantį stirniną. Pasižiūrėjo į mane ir, mano nustebimui, nurisnojo net neaprėkavęs.
Netrukus į pievą išėjo lapė. Nė minties neturėjau, kad reiktų šauti – urve jau yra lapiukų, numirs iš bado. Tai jau neabejotinai būtų prieš medžioklės kultūrą. Tą patį, pasirodo, padarė ir mano klubo kolega Arūnas.
Apie lapių medžioklę itin taikliai yra pasakęs Lietuvoje vienas žinomiausių medžiotojų Juozas Dainelis: „Jei tau nereikia jos kailio, kam žudai? Jei sumedžiojai, būtinai panaudok.“ Jo medžioklės name tiesiog ant lubų sukabinta neabejotinai per šimtą lapių kailių. Tai ir kambario puošmena, ir sunaikintas plėšrūnas.
Jau temstant pasirodė barsukas. O jau didumas – vos ne pusbekonis. Pradėjau lipti iš bokštelio. Barsukas nubėgo į mišką ir kažkokiu keistu piktoku balsu mane aprėkė.
O šernai taip ir nepasirodė. Šernės dabar veda vaikus, o praėjusių metų likusieji šerniokai greičiausiai sukinėjasi netoli lizdo.
