2022 01 11
Gal šešioliktą valandą įsikuriu medžioklės bokštelyje. Prieš tai miške, nuolatinėje žvėrių tykojimo vietoje, užvažiavau ant aukšto kalno ir aikštelėje papyliau kukurūzų. Iš ankstesnio papildomo žvėrių maitinimo dar likę cukrinių runkelių, tad ir nepapylus kukurūzų yra ką žvėrims ėsti.
Gražus žiemos vakaras. Iškritęs šviežias sniegas net sutemus pagerina matomumą. Lengvas vėjelis kaip tik pučia ne į aikštelę, kurioje, neabejoju, netrukus pasirodys stirnų. Neužuos. Jų medžioklės sezonas seniai pasibaigęs, jau turi „pasus“, joks padorus medžioklis nešaus, tad belieka pasidžiaugti į aikštelę atėjusiomis penkiomis stirnomis. Tarp jų – ragus numetęs oželis, kurį gal pavyks užauginti ir po kokių trejų metų patiesti.
Stirnos jau pažįsta mano mašinos garsą, puikiai supranta, kad atvežiau kažko valgomo ir atėjusios ras. Jos bene visada medžiojamos tik medžioklėse su varovais. Vos spėju pastatęs mašiną nueiti iki bokštelio, įlipti, o stirnos jau pasirodė. Smagu. Ne vienas lauksiu šernų.
Belaukiant medžiotino žvėries visada aplanko mintys apie medžioklę, apie tai, kad ji nuo pirmykščių laikų yra žmogaus genuose. Manau, kad be medžioklės tikrai neapsieisime ir gali nusiteikę prieš ją porinti, ką nori – ji buvo ir bus. Bus jau vien dėl to, kad būtina reguliuoti žvėrių skaičių. Tikrai ne kiekvienas žino, jog būtent stirnos miškui padaro didelę žalą – nuskabo jaunų eglaičių galūnes. Elniai nugrando jaunesnių medžių kamienus ir kartu su šernais ištrypia pasėlius, kuriuose maitinasi.
Ko gero, jau esu spaudoje rašęs, kad, bent porai metų nutraukus medžiokles, gamtoje, žvėrių gyvenime, kuris neabejotinai susijęs su žmonių, atsirastų chaosas. Štai sumanyta pagausinti vilkų. Ir ką turime? Ūkininkų nuostolius dėl sudraskytų naminių gyvulių, medžiotojų nuostolius dėl vilkų naikinamų kanopinių žvėrių, nors medžiotojai moka valstybei mokesčius ir visiškai akivaizdu, jog medžioklė yra ūkis, kuriantis darbo vietas. Visame pasaulyje medžiotojai – gerbiami žmonės, tik ne Lietuvoje!
Esu bambeklis, bet tikrai turiu dėl ko bambėti – vien dėl to, kad miške nebuvę, nematę žvėries ir nieko apie medžioklę bei žvėrių daromą žalą nesuvokiantys asmenys vis bando net per spaudą aiškinti, kad medžioklė – tik žvėrių žudymas. Atsiranda ir tokių, kurie pareiškia, jog šaudyti reikia pačius medžiotojus. Galiu pasakyti, kad tai tik kvailio šneka ir medžiotojai iš to tik juokiasi, nors apie tai klausytis – nemalonu. Manau, kad kalti ir patys medžiotojai. Būtinas švietimas, didinantis suvokimą apie gamtą, ypač mokyklinio amžiaus vaikams. Bendravimas su jais, aiškinant apie medžioklės būtinumą.
Šernams, kuriuos jau matau ateinant į aikštelę, svarbu, kad nebūtų į juos paleistas šūvis. Dėl medžioklės tykant, papylus masalo, net tarp medžiotojų kyla įvairiausių diskusijų. Vieni teigia, jog tokiu būdu medžiojant yra kaip tvarte – tik atsirenki, į kurį paleisti šūvį.
Tačiau taip medžioja daugybė visos Lietuvos medžiotojų. Tai jau tapo lyg ir sveikintina, nes tik tokiu būdu mažinant šernų skaičių nebeplis kiaulių maras. Tik taip medžiojant šernai sulaikomi miškuose ir neknaisioja pievų, pasėlių.
Esu iš tų medžiotojų, kuriems ne mėsos gabalas rūpi, tad šaunu į mažiausią paskutinės vados šernelį. Didesnieji turi daugiau galimybių išvengti vilkų nasrų, ir taip bus tvirtesnė būsimoji šių žvėrių motininė banda. Kaip bebūtų, tas maras kada nors praeis.
