2019 08 14
Jau ne pirmą kartą susiruošiau į Tauragę, pas gydytoją chirurgą Vaclovą Strauką. Ne ligos prispirtas, o dar sykį paspoksoti į jo prijaukintus laukinius šernus. Turbūt nėra dienos, kad jis nevažiuotų į mišką jų papildomai pamaitinti. Ten jam net išskirtas miško kvartalas, kuriame nevyksta jokios medžioklės.
Atvažiuoja V. Straukas į mišką, supypina – šernai žviegdami atbėga jo pasitikti. Va, tada jau ir prasideda lyg koks cirkas. Džipuko galinės durelės atidarytos, Vaclovas kilnoja kibirus ir skirtingose vietose iškrato pašarus. Kitas šernelis taip skuba gauti savo porciją, kad įlipa į mašiną. Keli jau gavo savo maisto, sušveičia ir bėga prie kitos pašarų krūvelės, ten, būna, ir susikimba. Mažesnis žviegdamas pabėga, o Vaclovas šaukia: „Ko skriaudžiate mažesnį!..“
O tas mažesnis jau glaustosi aplink Vaclovo kojas. Paėda ir prisėdęs spokso į vyrą, o tas švelniu balsu: „Ar pakasyti?..“ Tada šerniokas bilst ant šono – Vaclovas jį visur kaso. Na, cirkas, ir tiek, kai laukiniai gyvūnai ne kokiam aptvare, o miške taip pripranta prie žmogaus.
Tiesa, Vaclovas į mišką visada važiuoja prie juosmens prisisegęs pistoletą. Ką žinosi… Juk su laukiniais žvėrimis bendrauji, o jų kartais susirenka apie penkiasdešimt ir dar daugiau. Būna, kad koks didesnis griebia už bato ir reikalauja greičiau atiduoti tai, ką atvežei.
Daug kam iškils klausimas: kiek pašarų reikia tokiam būriui? Čia juk ir daktaras gali ubagais išeiti… Susirado jis rėmėjų – ūkininkų, kurie ir šelpia pašarais. Daugybė žmonių atvažiuoja pasižiūrėti Vaclovo šernų. Kuriami filmai, daromos fotografijos, į ekskursijas atvažiuoja vaikų.
Beje, Vaclovas pasakojo, kaip buvo, kai reikėjo šernus išvesti į kitą miško vietą, nes prasidėjo medžių kirtimas. Teko knislius pervesti per kelią. Tai šernai žviegdami ėjo paskui Vaclovą, kuris rankose turėjo kibirą su vandenyje išmirkytais kukurūzais (mirkytus geriau įsisavina). Prie kelio sustojo ir šernams sako: „Palaukite, palaukite, eisime, kai mašinos pravažiuos.“ Visa tai prie kelio pamatę vairuotojai negalėjo atsistebėti.
2019 09 15
Šiandien prasidėjo ančių medžioklės sezonas. Mes, „Kontaučių“ klubo nariai, prieš medžioklę visada susirenkame prie savo namelio, o ančių medžioklei – tik prie mūsų medžioklės plotuose esančio Rimanto Adomavičiaus tėviškės namo. Visai greta – vandens paukščių pilnos pelkės.
Tai jau seniai tapo tradicija. Toje gana didelėje pelkėje (Rimanto net padidintoje tam tikroje vietoje sukėlus gruntą) visada pilna įvairiausių vandens paukščių.
R. Adomavičius dėl tos pelkės buvo pramintas paukštuku. Jis kasmet iškeldavo apie dvidešimt inkilų. Buvo baigęs ornitologijos kursus. Deja, Rimantas netikėtai išėjo iš gyvenimo.
Prieš šią medžioklę vadovas Arūnas Garbenčius pasakė kalbą, kurioje Rimantas prisimintas kaip puikus medžiotojas. Išsirikiavę vyrai jo atminimą pagerbė tylos minute, paleista šūvių salvė.
Suprantama, po tokios salvės paukščiai iš pelkės išskrido. Šūviai į antis pasipylė kitose pelkėse. Karaliumi, nutupdęs šešias antis, tapo Rimanto sūnus Marius. Iš viso sumedžiojome septyniolika antelių.
