Artėjantys 2015-ieji pagal kinų horoskopą – Medinės žaliosios ožkos metai. Jei tikėsime horoskopais, Ožkos – lakios fantazijos, draugiškos, taikios, artistiškos. Neigiamos jų savybės – nestabilumas, nuolat besikeičianti nuotaika, kaprizingumas, užsispyrimas, pesimizmas, nepasitikėjimas savimi. Nors Ožka – bandos gyvulys ir viena jaučiasi prastai, sakoma, kad ji nėra kvaila, galvoja apie naudą sau ir vikriai sukiojasi visuomenėje.
Tokios tat Ožkos horoskopuose, o kokios jos realybėje, puikiai žino didžiausią jų bandą Plungės rajone auginantys Platelių seniūnijos Stirbaičių kaimo gyventojai Aušra ir Vytautas Pupkevičiai. Beje, jie savo augintines apibūdina labai panašiai – užsispyrusios, bet labai draugiškos, jaukios, supratingos.
Kol lauke nebuvo šalta, Aušra ir Vytautas 27 ožkų, ožių ir ožiukų bandą laikė lauke – kad augintiniai grynu oru pakvėpuotų, išsilakstytų. Nunešusi į aptvarą šieno Aušra ėmė šaukti tolėliau esančias ožkas: „Ateikit, valgyt jums atnešiau!“ Jos, kaip ir priklauso užsispyrėlėms, pakluso ne iškart. Iš pradžių tik sužiuro į šeimininkės pusę, mekeno (lyg bartųsi) ir tik dar po kelių šūksnių pradėjo bidzenti link šieno.
Anot Aušros, jų augintinės išties labai draugiškos, meilios, imlios, jei ko nors jas mokai. Tiesa, svetimų prisibijo, arčiau žmogaus glaudžiasi ir pamačiusios šunį. „Štai šitos juodos ožkos niekam neatiduočiau. Ji labai gera, be to, yra pati pirmoji gimusi mūsų ūkyje. O šita kerša – juodosios sesuo. Raguotasis – mūsų ožys Henrikas. Jis vienintelis bandoje, tik dar vieną jauniklį turime“, –
itin meiliai apie savo ožkeles kalbėjo A. Pupkevičienė.
Pastebėję, kad Pupkevičiai šneka ne žemaitiškai, o bendrine kalba, pasidomėjome, iš kur jie kilę, kaip Stirbaičiuose atsirado ir kodėl būtent ožkų auginimo ėmėsi. Išgirdę tokius klausimus, Aušra ir Vytautas nusišypsojo ir numojo ranka: istorija gana sudėtinga, o kelias į kaimą buvęs gana ilgas – iš Kauno per Vokietiją ir Didžiąją Britaniją.
Abu Pupkevičiai – kauniečiai, kaip sakoma, ant miesto „brukio“ užaugę. Kol gyveno Kaune, Vytautas dirbo elektriku, vėliau įkūrė savo įmonę, joje ir žmoną įdarbino. Laikinojoje sostinėje ir du vyresnieji jų vaikai – sūnus Martynas ir dukra Neringa – gimė. „Nors buvome gryni miestiečiai, mus dar jaunystėje traukė prie gamtos, prie žemės. Labai norėjosi savo daržą turėti, vaisių, daržovių užsiauginti, tad netoli Kauno kolektyvinį sodą buvome įsigiję“, – pasakojo Aušra.
Iš Kauno Pupkevičių kelias suko į Vakarus – iš pradžių šeima emigravo į Vokietiją, o paskui net penkiolikai metų apsistojo Didžiosios Britanijos sostinėje. Vytautas ten dirbo aukštalipiu, Aušra gamino desertus. Londone gimė mažasis Pupkevičių sūnus Dominikas.
Sutuoktiniai sakė svečioje šalyje gyvenę gana gerai: jiems pamažu pavykę perprasti tenykščių žmonių būdą, abu neblogai uždirbdavę, buvo įsigiję namą, bet… Praėjus kokiems trylikai metų abiejų akys ėmė krypti Lietuvos pusėn, vyras vis dažniau pradėjo naršyti po internetą ieškodamas sodybos Lietuvoje, tiksliau – pajūrio pusėje. Per porą metų surado – 1888-aisiais statytą sodybą Stirbaičiuose, kuri, nors senutėlė, abiem labai patiko.
Dar gyvendami Londone pastebėjo, kad ten labai vertinamas ir perkamas ožkų pieno sūris. Žinoma, kaina gana didelė, bet jis populiarus. „Pas mus ožka – toks vargo gyvulys, o ten – galima sakyti, gerbiama, o ką jau bekalbėti apie jos pieno produktus“, – dėstė Vytautas. Tad dar gyvendami užsienyje Pupkevičiai vis pakalbėdavo, kad grįžę į Lietuvą galėtų auginti ožkas, gaminti ir parduoti jų pieno produktus.
Kai atvyko į Stirbaičius, apie ožkas iš pradžių negalvojo. Juk reikėjo namus suremontuoti, įsikurti, apsiprasti, su aplinkiniais susipažinti. Apsigyveno čia 2010-ųjų vasarą, o snieginga ir šalta tų metų žiema jiems buvo pats didžiausias išbandymas. Ir kaip nebus – juk 15 metų Anglijoje sniego beveik nematė, o Stirbaičiuose… juos užpustė ir penkioms dienoms nuo pasaulio atskyrė. Ar po pirmosios žiemos nekilo mintis viską susipakuoti ir dumti į miestą ar net atgal į Londoną? Aušra ir Vytautas sakė, kad ne – išbandymas buvęs sunkus, bet neišgąsdinęs. „Aš ganėtinai drąsi, man patinka iššūkiai, o ypač kai pavyksta juos įveikti. Tokių sunkumų tikrai nebijau“, – tvirtino Aušra.
Kai peržiemojo, ir apie ūkį Pupkevičiai ėmė galvoti. „Sykį Plateliuose užsukau į veterinarijos vaistinę, o ten man pasiūlė – pirk ožkelę. Aš ir nusipirkau. Tai buvo pirmoji mūsų augintinė“, – kalbėjo moteris. Laikui bėgant stirbaitiškių ūkis plėtėsi. Jame atsirado ne tik banda ožkų, bet ir avių, vištų, keturi vokiečių aviganiai, trys katės…
Su ožkų pienu Pupkevičiai vis dar eksperimentuoja. Daro grietinę, grietinėlę, varškę, jos sūrį, desertinį sūrį su želės gabaliukais, tepamą sūrelį, vasarą gamino ledus, turi tris ir daugiau mėnesių brandinto sūrio, kurio 2,5 kilogramo pagaminti reikia net 40 litrų pieno. „Sūrių receptų ieškome internete, turime specialios literatūros. Išbandome vienaip, kitaip, degustuojame, vertiname, kaip skaniau“, – pasakojo A. Pupkevičienė.
Šeimos planuose – sūrinė, kuri pamažu jau įrengiama. „Tada sūrių turėsime ne tik sau ar draugams pavaišinti, bet ir parduoti. Galbūt tai taps mūsų pragyvenimo šaltiniu, šeimos versliuku. Labai tikimės, kad ir mūsų žmonės įvertins ožkų pieną ir iš jo gaminamus produktus. Juk jie išties labai skanūs, sveiki ir maistingi“, – ateities sumanymais dalijosi Pupkevičiai.
