Birželio pradžioje prie Plungės Lurdo sutikau jauną piligrimą – Vilniaus universiteto studentą, pėsčiomis apkeliavusį nemažą dalį Lietuvos. Vytautu prisistatęs dvidešimtmetis jau ketvirtą vasarą skiria piligrimystei po mūsų šalį. Leistis į tokias keliones jį, tada dar gimnazistą, paskatino dėdė kunigas. „Jaučiu, kad tai pamažu tampa didžiausia mano aistra“, – sakė keliautojas, šią vasarą pasiryžęs aplankyti Žemaitijoje įrengtas Lurdo grotas.
Pasidalyti kelionės įspūdžiais vaikinas mielai sutiko, užsirašė mano elektroninio pašto adresą ir pažadėjo greitu laiku atsiųsti tai, ką keliaudamas užfiksavo užrašų knygelėje.
Pažadėtą rašinį gavau beveik po mėnesio, prieš Žemaičių Kalvarijos atlaidus, į kuriuos, kaip rašė trumpame laiškelyje, Vytautas ruošėsi didžiąją kelio dalį vėl traukti pėsčiomis, tik šįsyk ne vienas, o su grupele bendrakursių. „Privalau jiems parodyti unikalų maldingumo kampelį Žemaitijoje, kuriame dar nėra lankęsi“, – įsitikinęs vaikinas.
Tikiuosi, kad jo pasakojimas bus įdomus ir šio puslapio skaitytojams:
„Po Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Prancūzijos Lurde 1858 metais katalikiškuose kraštuose buvo pradėtos steigti Lurdo grotos imitacijos. Vien tik Lietuvoje iki šių dienų buvo įsteigtos 33 Lurdo grotos. 27 iš jų yra Žemaitijoje. Jas šią vasarą ir nutariau aplankyti. Kiek įmanoma, stengiuosi keliauti pėsčiomis. Žemaitijoje turiu daug giminių ir gerų bičiulių, todėl keliones suplanuoju taip, kad vakare atsirasčiau pažįstamų žmonių namuose, o pernakvojęs galėčiau vėl leistis į kelią. Kai praėjusią vasarą lankiau jubiliejines Gailestingumo šventoves (tokia buvo mano piligrimystės intencija), pasidariau daugybę asmenukių. Ilgais žiemos vakarais jas peržiūrėdamas supratau, kad tai – ne kas kita, o viešas puikybės demonstravimas, todėl šiemet keliauju „nesusireikšmindamas“, kišenėje nešuosi tik paties seniausio modelio mobilųjį telefoną, kad prireikus galėčiau paskambinti.
Kelionę pradėjau Palangoje (į ją pėsčiomis atėjau iš Klaipėdos, kur gyvena mano sesuo su šeima – taip pat „užkietėję“ piligrimai). Birželio naktys trumpos, anksti švinta, todėl į kelionę galėjau leistis trečią valandą, o popietę jau sveikinau Dievo Motiną. Palangos Lurdas su didžiojo ir mažojo urvo uolomis įrengtas 1899 metais parke, Birutės kalno šiaurinėje pusėje, grafo F. Tiškevičiaus rūpesčiu ir lėšomis. Uoloje stovi Dievo Motinos skulptūros kopija. Sutiktos palangiškės pasakojo, kad per Antrąjį pasaulinį karą Lurdo grota buvo žiauriai išniekinta, Švč. Mergelės Marijos skulptūra sušaudyta, išliko tik jos dalys ir armatūros strypai, kurie taip išstovėjo daug metų. Prasidėjus Atgimimui Švč. Mergelės Marijos akmeninę skulptūrą Palangai padovanojo Vilius Orvydas, dabar ji pakeista tradicine Dievo Motinos skulptūra.
Dar tą patį vakarą po šv. Mišių Kretingos bažnyčioje su nuostabiu, dar labiau tokiems žygiams įkvepiančiu pamokslu meldžiausi jau prie Kretingos Lurdo. Kaip sakė broliai pranciškonai, jis pastatytas atsižvelgiant į tikrąjį Lurdo pavyzdį, tik grotą, kitaip negu Prancūzijoje, sudaro ne uolos, bet lauko akmenys. Grotos angoje buvo įrengtas balto marmuro altorius, prie jo aukotos šv. Mišios. Prie angos – šaltinėlis, o kiek toliau – upelis. Žmonės tikėjo, kad šaltinis, kaip ir tikrojo Lurdo, turi stebuklingų galių, nes teka prieš saulę. Aukštutinėje angoje pastatyta Švč. Mergelės Marijos, o žemutinėje – klūpančios su žvake rankose ir į Dievo Motiną žiūrinčios šv. Bernadetos statulos. Kaip ir dauguma Lietuvos Lurdo grotų, okupacijų metais ji buvo išniekinta. 1941 metais, į Kretingą įžengus vokiečiams, Lurdas tapo žydų žudynių vieta. Buvo sudaužytas ir marmuro altorius. O 1952-aisiais vietos komunistų nurodymu grota iki pusės užpilta žemėmis, aikštelė paversta kareivių mankštinimosi vieta. Šventųjų skulptūras žmonėms pavyko perkelti į Kretingos bažnyčią. Atgimimo metais grota ir jos teritorija grąžinta tikintiesiems. 1989 metais Lurdą iš naujo pašventino tuometinis Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
Nepaprastai maloniai mane nustebino vietos jaunimas. Atsinešę gitaras vaikinai ir mergaitės giedojo gražiąsias Marijai skirtas giesmes, o sužinoję, kokia intencija keliauju po Žemaitiją, suruošė mano „garbei“ agapę ir pasiūlė nakvynę. Išsiaiškinau, kad šis nuostabus jaunimas – Pranciškonų gimnazijos mokiniai. Kitos dienos rytą vaikinukai „suorganizavo“ man dviratį ir patys sėdę ant dviračių lydėjo į apie porą kilometrų nuo Kartenos esantį Abakų kaimą, kuriame 1922 metais valstietis Navardauskas savo iniciatyva pastatydino Lurdą. Jį sudaro koplyčia, grota, šaltinis ir Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra. Vieta laikoma šventa. Sakralumo jai suteikia ir nepaprastai graži gamta – Lurdas įrengtas Minijos ir Kūlupio santakoje. Išsimaudę šaltame Minijos vandenyje, atsisveikinome. O aš, svetinguose karteniškių bičiulių namuose kiek apsigydęs nutrintas kojas, patraukiau link Skuodo. Čia, Užluobės kaime, į kurį vaikystėje su skuodiškio dėdės šeima, kurioje vasarodavau, atvažiuodavome aplankyti tetos giminių, nuo prieškario laikų tebeveikia koplytėlė – Lurdas. Prie jos gegužės mėnesį tikintieji renkasi giedoti gegužinių pamaldų. Pradžiugino tai, kad per gerą dešimtmetį šio Lurdo aplinka labai pagražėjo, grota, kaip tvirtino giminaičiai, labiau prižiūrima ir lankoma.
Kad ir kaip bandžiau įtikinti geruosius giminaičius, kad Plungę pasieksiu savo jėgomis, pusseserės Jurgos vyro Pauliaus nepavyko perkalbėti. Todėl į Plungę buvau „pristatytas“ automobiliu.
Ruošdamasis kelionei, Plungės Lurdo istoriją studijavau ilgiausiai. Sudomino čia vykusi tėvų kapucinų veikla, jų organizuoti ligonių kongresai, leistas katalikiškas žurnalas „Lurdas“. O atvykusį maloniai nustebino dieną naktį neužgęstanti žvakių šviesa. Jau buvau girdėjęs, kad gyventojai labai gerbia šią vietą, ją prižiūri. Plungės Lurdo istorijos plungiškiams tikrai nereikia pasakoti, jūs puikiai ją žinote. Pakerėjo jūsų mieste ir nepaprastai didinga bažnyčia, kurioje pasimeldęs iškeliavau į Kantaučius. Dar prieš kelionę internete buvau skaitęs dr. V. Lileikienės straipsnį apie Kantaučių Lurdą, kurį sovietmečiu savo rankomis pastatė vietinis klebonas kapucinas K. Rimkus. Lurdas įrengtas bažnyčios šventoriuje. Už grotos įmūryta lentelė liudija pašventinimo datą – 1981.VI.13. Įdomu tai, kad tuomet Lurdo statyti niekas nedraudė. Vietinės moterys pasakojo, kad labiausiai Lurdas lankomas per Šv. Onos atlaidus, prie grotos trumpam sustojama einant su procesija aplink bažnyčią.
Birželio mėnesį dar pavyko aplankyti Inkaklių Lurdo grotą. Ji įrengta 1914 metais šalia kelio Švėkšna–Saugos, ant Ašvos upės kranto, kalno papėdėje, kur tryško šaltinis. Grotą įruošė vietos ūkininkai, paraginti klebono prelato J. Maciejausko. Virš grotos, ant kalno, klebonas pastatė koplyčią. Jis buvo davęs įžadą pastatyti Inkakliuose bažnytėlę, jei per Pirmąjį pasaulinį karą Švėkšna išliks nesunaikinta.
Piligrimystę po Žemaitijos Lurdo grotas esu pasiryžęs pratęsti liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Jeigu bus įdomu, vėl pasižadu atsiųsti patirtų įspūdžių aprašymus. O dabar ruošiuosi į Vilnių laikyti paskutinio egzamino. Šį kartą – ne pėsčiomis, traukiniu.
Telšiuose gimęs, Kuršėnuose užaugęs, šiuo metu laikinas vilnietis piligrimas Vytautas Motiejaitis.“
Štai kokių puikių jaunų žmonių turime Lietuvoje. Vytautas sakė, kad jo planuose – piligrimystė ir po platųjį pasaulį, po kitas šalis, bet pirmiausia jis pasiryžęs apkeliauti Lietuvą.
