Iš Rusijos į gimtinę – su eilėmis

Rusijoje, Archangelsko srities Severodvinsko mieste, gyvenantis Jonas Gricius į gimtuosius Milašaičius grįžo aplankyti mamos Stefanijos Gricienės. Vyriškis, netyčia prasitaręs, kad rašo eiles, aktyvių bendruomenininkių buvo paprašytas jų paskaityti Milašaičių kaimo šeimų bendruomenės „Sruoja“ susibūrime.

Į renginį atvykusios tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys prisipažino, kad klausantis J. Griciaus posmų byra ašaros.
Poetas pasakojo, kad yra gimęs, augęs ir lankęs mokyklą Milašaičiuose. Baigęs Plungės 4-ąją vidurinę (dabar – Senamiesčio mokykla), devyniolikmetis buvo pašauktas į karinę tarnybą Archangelsko srityje. Ten sukūręs gražią šeimą ir pasiliko.
„Dabar Rusija yra mano namai. Ten šeima, ten praleidžiu daugiausia laiko. O Milašaičiai – mano gimtinė, kasmet per atostogas atvykstu aplankyti mamos. Rašau eiles seniai, tik iki šiol nebuvo progos jų iš stalčiaus ištraukti. Apie manąją kūrybą net mama nežinojo. Kuriu apie gyvenimą, kasdienybę, kelis posmus esu parašęs gimtąja žemaičių tarme. Rašau dėl savęs, eiles rodžiau ar deklamavau vos vienam kitam labai artimam žmogui – buvo nedrąsu“, – atviravo J. Gricius.
Pasiteiravus, ar nepasiilgsta namų ir ar nesijaučia svetimas, kaip dažnai rašoma spaudoje, Rusijoje, „priešiškoje Lietuvai valstybėje“, svečias atsakė: „Tikrai priešų Rusijoje nematau. Mano nuomone, visur žmonės kaip žmonės: jie gyvena, draugauja, kuria šeimas. Mano žmona, dukros motina, yra rusų tautybės moteris. Tiek Lietuvoje, tiek kituose pasaulio kraštuose paprasti žmonės į politiką nesivelia, neieško priešiškų tautų ar šalių. Tiesiog sukasi savo kasdienybėje – namai, darbas, šeima – sprendžia kasdienius rūpesčius.“
Vyriškis džiaugėsi, kad jo mama S. Gricienė namuose neužsisėdi. Sulaukusi septyniasdešimt septynerių vis dar dainuoja, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje ir tautinius drabužius yra iš senų laikų išsaugojusi.
Ar gyvendamas toli nuo Lietuvos nėra pamiršęs lietuviškų tradicijų? „Kas yra tradicijos? Mano manymu, nesvarbu, kur tu bebūtum, pati gražiausia tradicija yra doras gyvenimas. Nenorėčiau savo gyvenimo skirstyti į čia ir ten. Svarbiausia būti sąžiningam, kad ir kokioje šalyje apsistotum“, – tvirtino buvęs milašaitiškis. O ar norėtų grįžti į Lietuvą? Neišsisukinėdamas nuo atsakymo, atsakė, kad ne: „Visur tas pats. Gyvenimas nestovi vietoje. Keičiasi ir Lietuva, ir Rusija. Dabar ten mano šeima, namai. Turiu darbą gamykloje, pastovią buitį. Žmonės nuo penkiasdešimt penkerių išeina į pensiją. Lietuvoje jau būtų per sunku prisitaikyti. Tačiau gimtinės nepamirštu. Čia yra žemė, kur gimiau, augau, išmokau pirmuosius žodžius. Su mama galiu traukti lietuviškas dainas, o ir rašyti eiles lietuvių kalba ar žemaičių tarme niekas netrukdo…“
Pasiteiravus, ar nebandė eilių publikuoti, J. Gricius papurtė galvą. Esą tam, kad išleistų leidinį, reikėtų imtis aktyvių organizavimo veiksmų, o jis tam neturįs laiko. Eilėraščiai skirti tik patiems artimiausiems žmonėms. Sakė, kad Severodvinske sutinkąs nemažai lietuvių. Ar neskaito jiems eilių? Vyras nusišypsojo: „Kiekvienam gatvėje sutiktam lietuviui juk poezijos nepradėsi deklamuoti.“