Tveriškių dvasiniais reikalais dvejus metus rūpinosi klebonas kunigas doc. dr. Saulius Stumbra. Dvasininkas per palyginti trumpą laikotarpį sutelkė gausias pajėgas tvarkant bažnyčios, klebonijos pastatus, išmokė parapijiečius prisiimti atsakomybę už savo parapiją.
Per Žolinę klebonas atsisveikino su tikinčiųjų bendruomene, nes kunigo kelią jam paskirta tęsti einant Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriaus, Kauno metropolijos propedeutinio kurso vadovo pareigas.
Po šv. Mišių, kuriose visuotine malda dėkota už naują derlių, S. Stumbra apžvelgė savo kelio dalį, nueitą kartu su šios parapijos žmonėmis. Klebonas bendram gyvenimui palaimino septynias poras, o Krikšto sakramentą suteikė trims dešimtims tveriškių vaikų ir anūkų. Deja, kaip minėjo, palaidoti čia teko ženkliai daugiau žmonių.
Kunigo doc. dr. S. Stumbros iniciatyva didžiuliai darbai atlikti tvarkant Dievo namus: sutaisytas stogas, perdažyta bažnyčios išorė, pakeistos durys, sietynai. Taip pat sutvarkyta kapinėse esanti koplyčia, suremontuota klebonija.
Įsisukęs į remonto darbų sūkurį dvasininkas nepritrūko energijos ir svarbioms sukaktims pažymėti. Suorganizuotas ne vienas renginys: paminėtos dabartinės bažnyčios statytojo Juozapo Niūniavos 100-osios mirties metinės, atšvęstas bažnyčios 120 metų jubiliejus. Visų renginių vėrinyje ypatingai sutvisko pirmųjų maldos namų miestelyje pastatymo 400 metų sukaktis.
Nors per trumpą laiką nuveikta daug svarbių darbų, S. Stumbra gali didžiuotis, kad jį pakeisiančiam naujajam klebonui Eduardui Steponavičiui parapija bus perduota be jokių skolų.
Prieš palinkėdamas parapijiečiams gražios kelionės – nuo žemės iki dangaus, dvasininkas dėkojo visiems, kurie palaikė jį ir buvo kartu bendrame kelyje: „Šiandien daug kartų turiu kartoti nuostabų žodį „ačiū“. Dėkoju seniūnui Antanui Zalepūgui ir jo šeimai, visai seniūnijos komandai, kurie parodė, kaip reikia mylėti savo gimtą žemę, o Rietavo savivaldybės merui Antanui Černeckiui – už bendrystę.“
Klebonas pasidžiaugė, kad jo iniciatyva sukurta pastoracinė taryba, bažnyčios tarnai ir gyventojai be jokio atlygio dirbo parapijos labui. „Viskas, ką Jūs ir mes padarėme, yra ne man, o Dievo garbei ir šiai parapijai“, – kalbėjo S. Stumbra.
Patys tveriškiai, atsisveikindami su dvasininku, negailėjo jam gražių padėkos žodžių. Seniūnas A. Zalepūgas neslėpė susižavėjimo klebono energija, gebėjimu dirbti dėl tikslo: „Žengėte priekyje, darniai paskui vesdamas parapiją. Žavėjomės Jūsų jaunatviškumu, atsidavimu tarnystei. Daug gražių ženklų paliekate Tveruose. Dievas per Jūsų asmenybę dovanojo mums pačią svarbiausią ir nuostabiausią dvejų metų dvasinę kelionę, kurioje patyrėme daug patirčių.“
Padėkos žodžius už tarnystę Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijoje, rūpinimąsi tikinčiaisiais, artimą bendravimą su žmonėmis, jų sutelkimą bendriems darbams, dideles pastangas išsaugant kultūros vertybes S. Stumbrai tarė Rietavo savivaldybės meras A. Černeckis: „Jūsų ypatinga asmenybės šviesa, šiluma ir bendrystės dovana išliks parapijiečių širdyse dar ilgus metus. Tegu niekada nepritrūksta optimizmo, stiprybės ir entuziazmo, telaimina Dievas Jus ir Jūsų kilnius darbus tolesniame Jūsų gyvenimo kelyje.“
Atsakydamas į jam skirtus padėkos žodžius, doc. dr. S. Stumbra kalbėjo, kad savo asmenybei niekad dėmesio nereikalavo, nes viskas buvo daroma Dievo garbei ir Bažnyčiai.
Prieš atsisveikindami su Tverų klebonu, dabar jau Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriumi ir Kauno metropolijos propedeutinio kurso vadovu, paprašėme jo atsakyti į keletą klausimų.
– Paliekate Tverus ir pradedate tarnystę naujoje Jums paskirtoje vietoje. Ar per parapijoje praleistus
dvejus metus bendruomenė Jums tapo sava?
– Nežinau, kaip reikėtų suprasti žodį „sava“. Jei skauda širdį dėl parapijiečių, dėl jų gyvenimų, dėl parapijos reikalų – tada tapo sava. Ir su tokia pat skaudama širdimi palieku.
– Nuveikėte didžiulius darbus ir atšventėte reikšmingus jubiliejus, rodos, dabar galėtumėte ramiai dirbti su parapijiečiais… Ar ne liūdna išvažiuoti iš Tverų?
– Šį klausimą girdžiu nuo liepos 11 dienos, kai gavau naują paskyrimą. Toks jau dvasininkų gyvenimas, kad esame siunčiami ten, kur labiau galime būti reikalingi. Nėra lengva palikti vieną tarnystės vietą ir pradėti kitą, bet kiekvienas išsiskyrimas dovanoja ir naujų susitikimų, o užsimezgę draugystės ryšiai išlieka iš visų parapijų. Taip, tik pora metų – kupinų darbų ir rūpesčių, džiaugsmų ir nusivylimų. O jubiliejiniai istoriniai! Kaži ar bebus kada tokie metai, kai Tveruose lankysis apaštalinis nuncijus, Europos Parlamento nariai, ambasadoriai ir kt. – švęsdami jubiliejus kūrėme istoriją.
– Ankstesniame interviu buvote minėjęs, kad sunkiausia prakalbinti žmogaus širdį. Stebėjotės mažu kai kurių gimnazijos pedagogų sąmoningumu, patriotiškumo stoka. Ar Jūsų nuomonė pasikeitė, ar pavyko prakalbinti žemaičių širdis?
– Lieku ištikimas savo nuomonei: „Remontus padaryti lengviau, bet kaip suremontuoti širdis?“ Aš pats žemaitis, tad nenorėčiau suversti visko žemaitiškumui – žemaitis yra „kietas“, bet jautrios širdies. Bėdelės kitos… Nenoriu išskirti jokios parapijiečių grupės, juk Tverai yra tos pačios Lietuvos dalis. Kokiomis ligomis serga šalis, tokiomis ir tveriškiai. Visai Lietuvai reikia gilaus ir tvirto tikėjimo, sąžiningo darbo. Būtinas sveikas patriotiškumas ir, aišku, sąmoningumas, rūpinimasis savu gyvenimu (be apkalbų, be šmeižto, be kitų gyvenimo aptarinėjimo), supratimas, kad mes atsakome už pasaulį, už Lietuvą, už Tverus, už savo parapiją. Kas galėtų su tuo nesutikti?
– Kokį atminimą apie miestelį išsivešite?
– Labai sunkus klausimas… Išvykstu džiugus ir dėkingas.
Naudodamasis proga dėkoju Rietavo savivaldybės merui A. Černeckiui ir tarybai – atradome bendrą kalbą ir užsimezgė gražus bendrystės ryšys. Kaip gali nedėkoti Tverų seniūnui A. Zalepūgui, kuris petys petin padėjo ir patarimais, ir darbais, o svarbiausia – supratimu, kad viską darome sau.
Nuoširdžiai dėkoju ir Tverų gimnazijos direktorei Gitanai Kužmarskytei už bendradarbiavimą, naujai pastoracinei tarybai, bažnyčios tarnams, daugybei geradarių ir visiems, kurie tuos dvejus metus ėjo kartu.
Viename interviu popiežius Benediktas XVI yra kalbėjęs apie savo kunigystę: „Kasdien maldoje kartoju „Kyrie, eleison“ („Viešpatie, pasigailėk“) ir dėkoju“ (netiksli citata). Su tokia maldos nuotaika atvykau ir su tokia išvykstu.
