Kalėdos labiau negu bet kuri kita šventė sušildo mūsų širdis brangiais vaikystės prisiminimais, troškimu, kad kiekviena gyvenimo diena būtų pripildyta gausių Dievo palaiminimų, kad kiekvienas kelias, kuriuo toliau eisime, vestų į dvasios ramybę, santarvę, darną...
Ruošdamiesi šiai gražiausiai metų šventei, su mokyklos bendruomene šiemet nusprendėme papuošti eglutę, panašią į tą, kokią mes – tėvai, seneliai, mokytojai – puošdavome vaikystėje – su senais stikliniais žaisliukais, obuoliais, saldainiais, meduoliais, kankorėžiais ir tikromis žvakutėmis. Iš palėpių ir sandėliukų surinkome ir sunešėme jau primirštus eglutės žaisliukus, kažkada nuo vienų iki kitų Kalėdų po devyniais užraktais saugotus anų laikų „lobių skryniose“: varveklius, mažus žmogelius tapytais veidais, sniego senius, laikrodžius, nykštukus, arkliukus, paukščiukus, žibintus… Ir visą adventą – tamsiausią metų mėnesį – visi kartu išgyvenome kaip sustabdytą vaikystės akimirką – trapią ir stebuklingą…
Tai paskatino prisiminimais nusikelti į Kalėdas vaikystėje. Anketą su klausimais apie tų laikų Kalėdų dvasią užpildė lygiai šimtas tėvelių, senelių, pedagogų. Iš jų vyriausias nurodė turintis 67-erius, jauniausias – 27-erius metus. Daugumos vaikystė prabėgo čia pat, Plungėje arba Plungės rajone, keletas gyveno didmiesčiuose, buvo ir Sibire prabėgusių vaikystės Kalėdų. Beveik visi prisimename šaltas žiemas, pusnis iki palangių, sniege iškastus takus, kai, atrodo, eini tuneliu, pūgas, speigą, rožėmis ir lelijomis išmargintus langų stiklus, apšerkšnijusius medžius. O prisimenantieji vienas kitas besnieges ar su lietumi šventes sako, kad jos ir buvo liūdniausios…
Didžioji dalis mūsų prisimename eglutės puošimą tik Kūčių dieną, kai tam ypatingam ritualui susirinkdavo visa šeima, o tėčio pareiga būdavo įstatyti eglutę į stovą. Prisimindami ant eglučių pakabintus saldainius, ne vienas prisipažino, kad iki Kalėdų dažnai likdavo tik spalvoti jų popieriukai… Prie tokių eglučių deklamuodavome eilėraščius, už kuriuos kas nors būdavo nukabinama nuo šakelių: meduolis, obuolys, saldainis…
Kokia buvo ypatinga šeimos Kalėdų tradicija? Daugumai – Kūčių vakarienė su 12 patiekalų, malda prie stalo, kalėdaičio laužymas, bridimas per sniegą į šv. Mišias Kūčių naktį ar Kalėdų rytą, artimųjų bendrystė, kurią ypatingai pajusdavome šventą Kūčių vakarą, kūčiukų, mielinio pyrago, „zuikio“ kepimas, krienų, kurie grauždavo akis, tarkavimas… Ne viena šeima turėjo tradiciją švęsti Kalėdas miške, keistis savo rankomis pagamintomis dovanėlėmis, o vaikai – eiti klausytis, ar tikrai kalba gyvulėliai tvarte. Ypatingą Kalėdų dvasią suteikdavo gilus, nuoširdus tėvų tikėjimas.
Kurias gyvenimo Kalėdas labiausiai prisimename? Didžiajai daliai visos jos buvo ypatingos, brangios, pilnos stebuklų, netikėtumų. Beveik trečdaliui labiausiai įsiminė būtent vaikystės Kalėdos. Su ilgesiu prisimenamos tos šventės, kai visi šeimos nariai dar buvo kartu; šventės, kai gavome kažkokių išskirtinių dovanų arba dovanos buvo tokios, kokių ir prašėme. Įsimintinos Kalėdos, švęstos jau sukūrus savo šeimas, stengiantis pradžiuginti savo vaikus, o ypatingos – pirmosios gimus sūnui ar dukrai, kai netikėtai aplankė mylimas žmogus, kai atvažiuodavo seneliai, kai į langą pabelsdavo Kalėdų Senelis… Tarp tų, kurių nepamiršime, buvo ir liūdnų, skausmingų Kalėdų, kai ką tik buvome netekę mylimų, artimų žmonių, sunkiai sirgo tėtis ar mama, sūnus ar dukra, kai šventes teko praleisti ligoninės palatoje.
Kas mūsų vaikystės Kalėdas padarydavo tikra švente? Žinoma, daugiausia tai buvo mamos. Nemažai daliai Kalėdas ypatingas padarydavo tėtis, nes jis parnešdavo eglutę, daug kas prisimena močiutes, kurios dažniausiai gyveno kartu ir kažkokiu ypatingu būdu mokėjo sukurti Kalėdų stebuklą…
O kuo svarbios Kalėdos mūsų vaikams, jau pripratusiems prie lietingų, besniegių švenčių, prie prekybos centrų kalėdinio šurmulio, prie „išmaniųjų“ dovanų, kokių mes net įsivaizduoti negalėjome?
Beje, vaikai labai nuoširdžiai įsitraukė į Kalėdų laukimą prie senovinės eglutės: namuose mokėsi ir pertraukų metu sakė eilėraščius, dainavo, giedojo giesmeles, už ką buvo apdovanojami nuo eglutės nukabintais meduoliais, saldainiais, obuoliukais. O ypatingai jie svajoja apie Kalėdas, per kurias sniego būtų iki kaklo…
Pateiksiu trečiokų ir ketvirtokų atsakymus tik į du iš užduotų klausimų. Jie tokie pat nuoširdūs, šilti, skaidrūs, kaip ir suaugusiųjų.
Kas ta Kalėdų dvasia? Ar galima ją pajusti?
„Manau, kad Kalėdų dvasia – tai švieselė, apšviečianti mūsų gerus darbus, verčianti susikaupti, pamąstyti. Kalėdų dvasią pajuntame, kai užjaučiame kitą, kai savo širdyje pajaučiame šilumą.“ Viltė
„Tai yra gerumo dvasia, džiaugsmas, kurį ne tik pajunti pats, bet ir dovanoji kitiems.“ Martynas
„Mes ją pajuntame savyje, kai viduje tvyro ramybė, susikaupimas.“ Raminta
„Tai gerumas, meilė, nuoširdumas, apsikabinimas. Ją pajuntame, kai esame geri, nuoširdūs.“ Aretas
„Tai Kūčių dvasia. Ją pajuntame, kai po Kūčių vakarienės nueiname į bažnyčią.“ Deividas
„Kalėdų dvasią sukuria Jėzaus gimimo stebuklas. Tos dvasios negalime paliesti, paimti į rankas, ją jaučiame ir tada, kai Kalėdas švenčiame ramiai, tyliai, ir tada, kai linksmai.“ Evita
„Kalėdų dvasia yra tarsi angelas, kuris nusileidžia tik per Kūčias ir Kalėdas.“ Jokūbas
„Tai šiluma namuose, buvimas su šeima, laukimas ir dalijimasis su kitais.“ Nojus
„Aš Kalėdų dvasią pajuntu savo šiltuose namuose, kai visi kartu laukiame švenčių.“ Saulė
„Kalėdų dvasią sukuria senolių mums perduotos tradicijos, papročiai.“ Domas
„Kalėdų dvasia nematoma. Ją pajuntame, jeigu mokame laukti.“ Viltė
„Kalėdų dvasią atneša angelai. Ją pajuntu mokykloje.“ Skaistė
„Kalėdų dvasią pajuntu namuose ir mokykloje, ji aplanko laukiant Jėzaus gimimo.“ Ieva
„Kalėdų dvasia – lyg tave paliestų Dievas ir angelai.“ Eugenijus
„Tai baltas gerumas, kai žmonės stengiasi būti nuoširdesni, dosnesni.“ Vilius
„Kalėdų dvasią dažniausiai pajuntame, kai pradžiuginame kitą žmogų.“ Dominyka
„Kalėdų dvasia nematoma, bet juntama. Man ji lyg saulės spindulėlis.“ Auksė
„Kalėdų dvasią pajusti gali tik nuoširdūs žmonės. Ji tikra slapukė. Kartais ji būna ant Kalėdų eglutės. O gal vaikai ją pajunta išvyniodami dovanas…“ Barbora
„Tai gerumas, džiaugsmas, laimė, ramybė. Ją pajuntame, kai žmonės neskaudina vieni kitų.“ Ernestas
„Tai nuostabus jausmas, kurio nepajusti neįmanoma. Visada pasipuošiu kalėdine šypsena.“ Gustė
„Kalėdų dvasia yra gerų darbų dvasia. Ją pajuntame darydami gera kitiems, aplankydami savo senelius. Ji juntama bažnyčioje.“ Jaunius
Kuo jums „kvepia“ Kalėdos?
„Kalėdos kvepia žvakėmis ir meduoliais.“ Ema
„Man jos kvepia eglių sakais ir žvakių aromatu.“ Saulė
„Kalėdos kvepia gerumu.“ Vilius
„Mamos iškeptais meduoliais ir tikros eglutės spygliais.“ Nojus
„Kalėdos kvepia labai romantiškai.“ Julija
„Jos kvepia meduoliais ir mandarinais.“ Jokūbas
„Man jos kvepia 12 Kūčių patiekalų.“ Deividas
„Kvepia meduoliais, visokiausiais patiekalais, o labiausiai – gerumu ir meile.“ Justas
„Nesvarbu, kur jas bešvęstume, Kalėdos man kvepia meile, džiaugsmu ir apelsinais.“ Gustė
„Jos kvepia žvakėmis, meduoliais, eglute, prakartėle, sniegu, saldainiais, skanėstais.“ Barbora
Ką dovanosime vienas kitam per šias Kalėdas? Tyrą džiaugsmą savo vaikams, kai kartu kepsime sausainius ir pasakosime jiems nepakartojamas istorijas apie tikrumą ir laukimą? Palaikantį žodį tam, kuriam norėsis viską mesti ir bėgti iš čia kuo toliau? Ar atiduosime save kitiems, kad atėjus Kalėdoms džiaugsmo būtų dar daugiau, o tikrumu, pasitikėjimu, gerumu apsnigtų kiekvieni namai?
