Šiemet Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos lankytojų centras, kuris buvo įsikūręs miestelio centre dėl pastate vykstančios naujos ekspozicijos kūrimo, nuo gegužės pabaigos laikinai persikėlė į Amatų centrą (Didžioji g. 19). Jame per vasarą apsilankė daugiau nei 2 000 lankytojų. Dauguma jų didžiuliame lankytojų sraute ištirpo, kiti ilgam įstrigo atmintin, nes jie buvo kuo nors išskirtiniai.
Vieną karštą vasaros dieną lankytojų centro duris pravėrė jaunas vokietis. Pasakė, kad Lietuvoje lankėsi ne vieną kartą, tačiau į Žemaitiją atkako pirmąsyk. Pirmas klausimas buvo, kokį suvenyrą, būdingą šiam regionui, jis galėtų įsigyti ir parsivežti namo. Atsakėme, kad vietinių medžio meistrų darytą Užgavėnių kaukę ar kitą kokį drožinį. Patarėme nuvykti pas Kazį Striaupą į Dovainių kaimą. Po kiek laiko mūsų svečias sugrįžo laimingas ir parodė įsigytą Užgavėnių kaukę. Kalbėjomės apie Žemaitiją, mūsų tradicijas, ypač Užgavėnes, Užgavėnių ekspoziciją, tradicinius žemaičių valgius, įdomias lankomas vietas. Pasirodė, kad pašnekovas yra žurnalistas Peteris, kuris turi įkūręs tinklapį apie keliones.
Du pagyvenę olandai į lankytojų centrą užsuko rugpjūčio 8 d. Pasakė, kad yra įsimylėję Lietuvą ir joje lankosi, kai tik atsiranda galimybė. Pirmą kartą į Lietuvą jie atvyko 1995 m. Juos labai domina medžio drožiniai, tradiciniai rankdarbiai – austi grindų takai, šalikai, skarelės. Patarėme, ką aplankyti ir kur įsigyti šių dirbinių. Aplankę mūsų pasiūlytas vietas, tautodailininkus ir nusipirkę kai kurių darbų, sugrįžo padėkoti ir pasidžiaugti. Parodėme ir žemaitės etnografinį kostiumą. Juos sudomino, kaip surišama žemaitės skarelė. Prieš kelias dienas elektroniniu paštu atkeliavo padėka ir nuotraukos, fotografuotos pas mus.
Ne mažiau įdomus pasirodė ir keliautojas iš Italijos Fabricio. Jaunas inžinierius, užsukęs į lankytojų centrą, pasiteiravo apie lankomas parko vietas. Pasakė, kad vakar autobusu iš Plungės atvyko į Platelius. Manė, kad viešbutis „Linelis“, kuriame buvo numatęs apsistoti, yra Plateliuose, o ne kitoje ežero pusėje. Nuėjęs iki ežero, užsuko į jachtų klubo svečių namus, kuriuose ir pernakvojo.
Sužinojęs, kad iki Šaltojo karo muziejaus yra 10 km, paklausė, kur galima išsinuomoti dviratį. Išsinuomavęs išvažiavo. Dar prieš išvažiuojant spėjome paplepėti apie keliones. Pasigyriau, kad prieš dvejus metus su kolegomis iš saugomų teritorijų buvau Italijos Alpėse, Gran Paradiso nacionaliniame parke. Paklausė, į kokias viršūnes buvome užkopę. Atsakiau, kad mus autobusu užvežė į 2 km aukštį, o iš ten keliavome aukščiau labai nedaug. Pasirodo, italo pomėgis yra alpinizmas. Ir čia pat parodė nuotraukas su snieguotomis kalnų viršūnėmis ir alpinistais, kopiančiais į jas.
Ne tik alpinizmas traukia šį keliautoją, bet ir visos kelionės, kurių metu galima pažinti šalių kultūrą. Jis pasakė, kad numynė ne vieną šimtą kilometrų dviračiu, aplankydamas vis kitą šalį. Skrido ir lėktuvu. Pabuvojo Irane, Uzbekistane, Rusijoje. Italas visada keliauja vienas, nes nereikia prie nieko derintis. Be anglų, šiek tiek moka ispanų kalbą. Užsukusi į centrą plateliškė Genutė labai tuo apsidžiaugė, nes ir pati yra pramokusi šios kalbos. Buvo proga ispaniškai pabendrauti. Apsikeitę adresais „Facebook“ tinklalapyje, pažadėjo susirašinėti ispanų kalba.
Buvo užsukę ir įdomiai apsirengę amerikiečiai. Pasirodo, vyras – kilęs iš Olandijos, žmona – sprendžiant pagal aprangą – musulmonė. Drabužiai išraiškingi, spalvingi. Išsinuomavo dviračius ir išvažiavo aplink ežerą. Neiškenčiau ir paprašiau leisti juos nufotografuoti. Maloniai sutiko.
Iš užsieniečių daugiausiai apsilankė vokiečių. Vieną šeštadienio pavakarę, kai iki centro uždarymo buvo likęs vos pusvalandis, užsuko vokiečių pora. Bendraujantys ir visko klausinėjantys. Tereikėjo pradėti kalbą apie Šaltojo karo muziejų ir sovietinius laikus, kaip išsirutuliojo diskusija apie politiką, Vokietijos sienos tarp Rytų ir Vakarų griūtį. Pasirodo, svečias gyveno buvusioje Vakarų Vokietijoje, kurioje baigė inžinerijos mokslus. Susipažino su mokytoja iš Rytų Vokietijos. Taip įsikalbėjome apie ekonomines ir politines problemas Vokietijoje ir Lietuvoje, kad darbo laikas jau buvo pasibaigęs prieš pusvalandį. Vokiečiai išėjo. Netrukus moteris vėl sugrįžo. Paklausė, kur skaniai pavalgyti. Pasakė, kad dukra – vegetarė. Teko pasitelkti „Google“ naršyklę su žemaitiškų valgių – kastinio, spirginės, bulvių ir kt. – vaizdeliais ir pasakyti, kur jų gauti.
Daug įdomių turistų užsuko į lankytojų centrą. Ne tik užsieniečių, bet ir lietuvių. Tačiau apie lietuvius, kad ir iš skirtingų regionų, mes daugiau ar mažiau žinome, todėl mums įdomūs iš svetimų kraštų atvykę keliautojai su savo kultūra, požiūriu. Nustebino keliautojai iš Naujosios Zelandijos, Australijos, JAV ir kitų šalių, atvykę aplankyti Šaltojo karo muziejaus. Sovietinis laikmetis, kada pas mus buvo pastatyta pirmoji Sovietų Sąjungoje požeminė raketų paleidimo aikštelė, kurioje stovėjo keturios mirtį nešančios branduolinės raketos, užsieniečius labai domina ir traukia. Tai rodo ir skaičiai. Šaltojo karo ekspoziciją nuo metų pradžios iki rugpjūčio 20 d. jau aplankė 28 tūkstančiai žmonių. Iš jų – koks penktadalis užsieniečių.
