Žemaičių kalbos metams skaičiuojant paskutines dienas, per pačias šv. Kalėdas, pasaulį išvydo telšiškės poetės Irenos Daubarienės ir jos dukros Marijos autorinė žemaitiškumu dvelkianti knyga „Isiveiziejėmā“.
- Daubarienė dėkinga žmonėms, stipriai prisidėjusiems prie šios knygos gimimo: leidinio redaktoriui prof. Juozui Pabrėžai, fotografei Loretai Norvaišienei, dizainerei Simonai Stonkuvienei, mokytojai Birutei Narmontienei, kanauninkui Andriejui Sabaliauskui.
Palīdiejėms
Pruop. dr. Pabrieža Jūzaps naujuo kninguo raša: „Jemam i ronkas ėr palīdam i gīvenėma nuognē poikė kninga žemaitiu kalba „Isiveiziejėmā“. Puoetė Daubarienė Irena raša eilieraštius dvėm kalbuom – žemaitiu ėr lietuviu.
Kninguo „Isiveiziejėmā“ autorė sava jautrēs, šėltās eilieraštēs žemā ėr so dėdėliausė pagarba nusilenk patėms brongiausėms žmonėms ėr dalīkams: pėrmājē muokītuojē, babītē, buočiokou, žīmėms žemaitems ėr svarbėms Žemaitėje īvīkems. Maluonē širdi sošėlda ėr jausmus sovėrpėn Irenas dokrelės Marėjės jausmingė žuodē aplė „laimė lig panagiū būtė žemaitė“.
Kninga „Isiveiziejėmā“ īr gražos paruodīms ėr iruodīms, ka žemaitiu kalba īr gīva, stipri ėr šėndėin ėšgīven dideli pakėlėma. 2022-ūsius metus septīnes Žemaitėjės savėvaldībės paskelbė Žemaitiu kalbuos metās. Pri žemaitiu kalbuos keravuojėma daug ivairiausēs darbās, so dėdėlio atsidavėmo prisided ėr Daubarienė Irena. Džiaugās šėrdės, ka anuos tvėrts, so meilė palīdiets žemaitišks žuodis atver naujus kelius, takus ėr takelius i dėdlē svarbės prigimtėnės šaknis, papruotius, tradicėjės, i gimtōjė žemaitiu kalba ėr vėsabrongiōjė Žemaitėjė.“
Dobėlts palīdiejėms
Kan. teol. lic., relig. m. mgr. Sabaliauskis Andriejus kninguo diesta: „Žmogaus gīvenėms – isiveiziejėmu lauks, isimāstīmu i patėrtis vėrsmos. Regietė savė ėr kėtus – esminis puotīris, vedontis i vėdėni rega ėr lēdontis ėš naujė suprastė dalīku, īvīkiu ėr patirčiūn prasmė. Džiogo, kad tokiūn isiveiziejėmu patirtėis erdvė sava kūrība papėlda šiuos kningas kūriejės – Daubarienė Irena ėr Daubarītė Marėje. Regietė – ta na tik matītė, bat ėr suvuoktė, kon matā aplink savė, savie, kėtūsė.
Kninga „Isiveiziejėmā“ parašīta žemaitėškā, šnek skaitītuojou apei būtinībė isiveizietė i sava šaknis, i gimtuosės kalbuos gruoži, anuos tortingoma, anuos svarba na tik kalbontem ta kalba, bat ėr patem rašontem, korontem.“
Vedvieju prisipažėnėms
Kninguo sava mintimis dalinās autuorės: „Esu žemaitė, telšėškė. Žemaitiu kalba gavusi dā so muotinas pėinu i vaikīstie turiejusi īpatinga prabonga dėdelē daug čiesa pralēstė so sava babītė Jadvīga ėš mamas posės, tēp pat rokoutėis i sėmtėis gīvenėma išmintėis ėš anuos mamas, mona pruosenelės Zuopėjės. Mokīklėnēs metās teka užrašinietė žemaitiu kalbuos telšiškiu tarmies žuodīnou, katras kāp atskėra kninga išējė 2020 metās. Bat ka kumet korso žemaitėškā, namislijau, kol i mona ronkas pakliova Viktuorijės Daujuotės kninga „Balsā ūkūs“; kāp parskaičiau apei ton, kāp autuorė gėrd kadās girdietus artimūju balsus, nu šėrdėis pasidžiaugiau, ka žmuogos tāp gal. I pati nustebau, kumet naužėlgo i mona kelie sutėktė žemaitėškė balsā, vaikīstės kaima vaizdā pradiejė soktėis gražiausēs paveikslās i tēp noriejuos i tabnuorās so anās vės būtė, i anuos nuognē isiveizietė…
Vo jergutieliau, kokėi anėi gīvė, artėmė i gražė, atvierėn tėisiausi kieli i žemaitėškōjė kūrība, katra jau skaičioun par dešimti metu. Sīkio so ana – žemaitėškōjė kūrība – auga i mona dešimtmetė dokrelė Marėjė, katra palīdieta truopniuos muokītuojės žemaitės Narmontienės Birutės nu pėrmuos klasės so dėdeliausė okata kor žemaitėškā. Pasidalindamas sava šėrdėis isiveiziejėmās kvėitam i Tavė, brongus skaitītojau, sīkio isiveizietė i vaikīstės kieli, Žemaitėje, žmuogo, ruoda i čiesa.“
Marijos Daubarytės kūryba, palydėta mokytojos Birutės Narmontienės
Būso rašītuojė
Mona mama ī poetė, ana tēp grētā sudėliuo eilierašti, i dā žemaitėškā. Munėi dėdlē jem pavīds. Nu juk eso našpietna i prašmėsli mergėkė, ta kudie aš nagalio kortė? „Geriau aš būso rašītuojė“, – parokavau sau.
Nuliekiau pas Šnekuorka i žemaitėšku žuodžiu miestieli, ana munei tėkrā padies. No i padiejė. Apruodė sava valdas, parokava vėsa tvarka i saka: „Kou tonkiau čė pabuvuosi, tou daugiau sožėnuosi.“
Paveiziejau – duru daug, vo unt anūn parašītas raidės. Pamėslėnau: „Ēso pas sava varda raidė.“
Pabarbenau ī „M“ duris, munėi atėdarė „Mėnavuotė“. Susipažėnuom i leko toliau pri „A“ duru. Anuos atsidarė i kažkas saka: „Akšėn šėn, susidraugausem!“
Tēp toliau sutinko žuodžius „Ruoda“, „Isiruodītė“, „Jupelė“, „Adīna“.
Padiekavuojau i ēno mislindama: „Nu i kou aš nemuokīta? Tėik draugūn susiradau. Vo kėik aš dā ėiškuoso. Po bėški, po bėški i būso Žemaitėjės rašītuojė.“
Irenos Daubarienės kūriniai iš naujosios knygos
Žemaitėjė
Par omžius sava žemie
Mas ligu medē augam –
Apgluostuom anon ronkuom,
Širdie ton varda sauguom.
Čė Žemaitėjė – švėnta
mūsa žemė –
I tievėškė, gimtėnė, i numā,
Anuo imintuom tievūn
pieduom sekam,
I prieki ēinam sēkio so vākās.
Istuorėjė pėlmiausė
sēmiūn vardūn,
Nu Vīkinta lig šėndėinuos
laikūn,
Ož laisvė nuognē buočem
diekavuojem –
Trupnim žemaitem ligi
panagiūn.
Vuo kas galietom rīžtėis
apsakītė
Žemaitiu kalbuos tortus
ėš tėisūn –
Ruokunda momės vėsus
sīkio laika – – –
Kas būn, nabūs –
i š l ė k s a m ė š š a k n ū n…
Alka
Žemaitiu muziejaus „Alka“ ikūriėjou, puoetou Geniou Pranou atmintė
Senē noriejau so
Tavėm pasirokoutė,
bat ėlgus metus
žuodžiu naradau,
kartās paklaustė
galiečiau apei tuoki
dronsa, katra i
pu daug čiesa
pagarba ligi pat
krīžiaus švėisuos kel
i skroud kāp strėlie
dėdeliausė tomsa,
katra na sīki vėina
pati bondė, i
par sveikata, i par
troškėmus kāp vīnmedi
geniejė, bat
prigėmėms žemaitė
napalēda i kontrē,
akuratnē kliūtis
nugalieja.
Kāp užsidarė duris
i mokīkla, atsivierė
i moziejo, katron
nu pat garstīčės grūda
savėm kūrē, i
šindėin uns užauga
ligi prašmatniausiu
„Alka“ rūmu.
I žuodis gīvs,
i tava išnoriets
poetu lūpuom
i bijūnās, i
jurgėnās skleidās,
i patėis dvasė sīkio
so vėsās lig
sakraliuos maluonės
i bėndrīstės lēdās.
Išdouts, konkėnams
Tamīsta matē daug
toliau negu žemės
žmogaus laiks
gal tvertė, nalaisvie
daug laisviesnis
ož vėsus lėkā, sakē:
„Gīvous pas omžius
Žemaitėjė, vo anuo
muziejus „Alka“…“
Druobė
Nu maža čiesa
Žemaitėjės žemie
girdiejau trobuosė
natėlstontė brūzdėma –
audėma stakliu
tuoks pažīstams ritmos,
dūzgėms babītės
kalvarata mon
bova kāp lopšėnė.
Dā lig muokīma
dėdžiausi – kāp
suderietė gīvenėmė prirēks,
kumet pasaulie sava
kasdėinībės druobė
teks nuaustė,
truopnē proveizietė – – –
gīvenėms ligu druobė –
pats brongiausis kraitis,
katruo nimaž
nateks nusiderietė…
Gidės haiku
Mīslės
Žemie unt žemės
žemėškā žėngdams – so
meškuom rokoujēs.
***
Ons paskutinis
Euruopuo žegnuojuos –
laisvuos valės laukė.
***
Aštuonė šimtā
metu istuorėjės –
anėi žėn, juo nuor. (kas?)
***
Pėrma mėnavuonė
Žemaitėjės per taika –
omžēs spakaini.
***
Torgaus šulinie
truoškuli malšintė pas
omžius galiejė.
