Ruošiant straipsnį apie Dargių šeimos paminklą „Švč. Jėzausširdis“ Žemaičių Kalvarijoje, teko bendrauti su šios giminės palikuonėmis ElzbietaRasuteJaramavičiene ir Jovita Kristutiene. Jos parodė ir pačių giminaičių paruoštą beiišleistą tyrimą „Dargių-Dargevičių giminė“. Leidinuke yra genealoginis medis, trumpai pristatyti ir visi giminės palikuonys.
Iš pateiktos medžiagos matėsi, kad giminėje buvo ne viena iškili asmenybė. Žvilgsnis automatiškai užkliuvo užDaniulių šeimos aprašymo, nes Anastazijos ir Petro Daniulių vaikai – Jonas ir Genovaitė – buvo ne tik mokslų daktarai, bet ir gimę Sedoje. Abu savo mokslinės veiklos srityse yra atlikę reikšmingų darbų, kurie ir šiandieną naudojami praktinėje veikloje.
TEMĄ PRIMINUSIO PAMINKLO ISTORIJA
Dargių paminklas išgarsėjo todėl, kad jį sukūrė profesionalus skulptorius Bernardas Bučas, būsimas poetės Salomėjos Nėries vyras. Paminklas buvo skirtas Anastazijos tėvams Pranui ir Veronikai Dargiams. Vėliau šalia jų atgulė ir trys seserys.
Buvau girdėjęs kad, statydamas šį paminklą, skulptorius gyveno Sedoje pas Daniulius. O vyras dirbęs policininku.
Pas Bernardą trumpam, kol jis sulaukė atlygiouždarbą, buvo atvykusi ir jo sužadėtinė – poetė Salomėja Nėris. Ji mėgdavusi vaikščioti Sedos paežere.
Abiejų A. ir P. Daniulių atžalų veiklos viename straipsnyje neįmanoma apžvelgti, todėl dėmesį koncentruosiu į tai, kokioje šeimoje užaugo būsimas miškininkas J. Daniulis, ir trumpai pristatysiu jo mokslinius pasiekimus. Tiksliausiai jie yra aprašyti Jono bendradarbių iš Lietuvos žemės ūkio akademijos J. Daniulioiškeliavimoamžinybėn proga.
Įdomių faktų yra pateikta ir mano minėtame giminės leidinuke, o Jono tetos – Elzbieta ir Joana yra išsaugojusios ir ne vieną giminės nuotrauką, kuriose užfiksuotas būsimas profesorius. Duomenys tikslinti ir Lietuvos centriniame valstybiniame archyve.
ANASTAZIJA DARGYTĖ
Jono ir Genovaitės mama Anastazija Dargytė gimė 1896 m. rugpjūčio 21 d. Gečaičių kaime, kuris įsikūręs už poros kilometrų iki atlaidais garsėjančios Žemaičių Kalvarijos, jį pasiekti galima važiuojant nuo Sedos senuoju keliu. Po administracinių reformų ši vietovė priklausydavo tai Alsėdžių, tai Sedos valsčiui.
- Dargytė buvo ne tik pakrikštyta Žemaičių Kalvarijos bažnyčioje, bet 1925 m. gruodžio 26 d. joje susituokė su P. Daniuliu.
Anastazija, kuri šeimoje buvo vadinama Naste (ji taip užrašyta net kai kuriuose dokumentuose),užaugo tarpšešių seserų ir vieno brolio. Dar kelios V. ir P. Dargių atžalos anksti mirė.
Anastazijos tėvai buvo ūkininkai, turėjo apie 30 hektarų žemės, todėl vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, o jiemsišmokslinti pinigų trūko. Dukterys, siekusios mokslų, turėjo atsisakyti savo dalių. Tuo keliu buvo pasukusi ne tik Anastazija, bet ir Marcelė bei Eugenija. Ji iš seserų pasiekė daugiausia, gavusi valstybės stipendiją, ji baigėLackeno (Belgija) namų ruošos ir žemės ūkio institutą, išleido knygutę „Daržovių valgiai“ (1934).
Anastazija, baigusi Žemaičių Kalvarijoje pradinę mokyklą, vienus ar dvejus metus mokėsi Telšių gimnazijoje, o po to su drauge Zose Juzumaiteišvyko į Vilnių ir pradėjo lankyti mokytojų kursus. Miestą užėmus lenkams, kursų nebaigė.
Grįžusi į Žemaitiją Anastazija dirbo Renavo, Žemaičių Kalvarijos pradinėse mokyklose. Žemaičių Kalvarijoje policininku dirbo P. Daniulis, su kuriuo ji susipažino ir susituokė.
Žemaičių Kalvarijos pradinėje mokykloje A. Daniulienė mokė ir būsimą kraštotyrininką Konstantiną Bružą. Jo tėvas, prašydamas 1926 m. priimti sūnų į Sedos vidurinę mokyklą, nurodė, kad pradinės mokyklos baigimo pažymėjimo negalįs pristatyti, nes jis yra pas Mažeikių apskrities inspektorių, o apie baigtus mokslus gali paliudyti jo mokytoja Daniulienė.
PETRAS DANIULIS
Apie P. Daniulio gimimo metus ir vietą įvairiuose šaltiniuose yra pateikta skirtingųfaktų. Vienur nurodoma, kad jis gimė 1896 m. Radviliškyje. Kitur, kad 1900 m. sausio 27 d. – Šiaulėnuose, o dukra rašo, kad 1900 m. Kudinų kaime. Kaimas buvo Šiaulėnų valsčiuje, Radviliškio apskrityje, dėl to gal ir atsiranda skirtingos gimimo vietos.
- Daniulis nuo 1919 m. balandžio 10 d. iki 1922 m. gruodžio 5 d. tarnavo artileristu savanoriu Lietuvos kariuomenėje, buvo vyr. puskarininkis.Mūšyje su lenkaisties Giedraičiais buvo sužeistas. Jam sprogo ausies būgneliai, todėl neprigirdėjo, o amžiaus pabaigoje buvo apkurtęs.
Po tarnybos kariuomenėje P. Daniulis dirbo policininku Žemaičių Kalvarijoje, o vėliau Sedoje. 1927 m. kovo 9 d. A. ir P. Daniuliai susilaukė dukros Genovaitės, o 1928 m. balandžio 12 d. – sūnaus Jono. Jis mokėsi Sedoje, pradinėje mokykloje.
Vėliau tėvas buvo perkeltas dirbti į Viekšnius, o 1939 m. paskirtas į „atgautą“ Vilnių, į kurį įžengė kartu su Lietuvos kariuomene. Į Vilnių persikėlė gyventi ir Daniuliųšeima.
Iki tol Jonas dar mokėsi Viekšnių progimnazijoje, o po to – Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Sovietams okupavus Lietuvą, Jono tėvas buvo atleistas iš policijos. Trumpam buvo gavęs sąskaitininko darbą daržininkystės įmonėje, bet pajutęs, kad gali būti suimtas, 1941 m. pavasarį pasitraukė į Žemaitiją. Slapstėsi pas giminaičiusGečaičiuose.
PO PIRMOSIOS OKUPACIJOS
Vyrui netekus darbo, žmona vėl sugrįžo prie mokytojavimo. 1940 m. spalio 1 d. ji buvo paskirta Viekšnių pradinės klasės mokytoja – su sąlyga, kad iš darbo gali būti bet kada atleista, nes neturi Švietimo ministerijos nustatyto cenzo – t. y. nėra baigusi mokytojų seminarijos. Dėl šios priežasties ji ir buvo atleista 1941 m. rugsėjo 1 d.
Sovietinę okupaciją keičiant hitlerinei, šalyjetrumpam laikui buvo susidariusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė. Ji buvusius policininkus pakvietė grįžti į tarnybą. P. Daniulistą ir padarė. Dirbdamas Sedoje jisuždraudė policininkams dalyvautižydų egzekucijose. Vėliau buvo perkeltas dirbti į Mažeikius.
KATORGA IR TREMTIS
- Daniuliosūnus Jonas 1942–1944 m. mokėsi Mažeikių gimnazijoje, vėliau – Telšių mokytojų seminarijoje, o ją baigęs 1945 m. įstojo į Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakultetą. Stodamas jis nurodė, kad tėvas yra miręs.
Realybė buvo kita. P. Daniulis galvojo, kad nieko blogo nėra padaręs, todėl nusprendė į Vakarus nesitraukti. Sovietams vėl okupavus Lietuvą, jis ėmė slapstytis – tai pas giminaičius Songailas Šarnelėje, Plungės rajone (žmonos mama buvokilusi iš Songailų), tai pas Simučius (sesuo Marcelė buvo ištekėjusi už Klemenso Simučio) Šiliškėse, Telšių rajone, ar pas dukrą Pamarkijos kaime, Telšių rajone, kur ji mokytojavo.
- Daniulis buvo įskųstas ir 1945 m. rugpjūčio 14 d. suimtas, kalintas Mažeikiuose. 1945 m. lapkričio 16 d. jis buvo Karo tribunolo nuteistas 15 metų katorgos ir penkeriems tremties. 1946 m. vasario 1 d. P. Daniulis buvo išvežtas į Sevželdorlagą Komijoje – Minlagą.
NUO REPRESIJŲ – Į RUSIJĄ
Sūnus Jonas, suprasdamas, jog išsiaiškinus, kad tėvas yra politinis kalinys, jis bus pašalintas iš universiteto, ir skelbimų lentoje pamatęs, kad studentai yra kviečiami studijuoti Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) miškų ūkio akademijoje, nieko nelaukdamas 1948 m. persivedė į ją. Po dvejų metų ją baigė, įgydamas miškų ūkio inžinieriaus specialybę.
Po studijų J. Daniulis pradėjo dirbti Leningrado miškotvarkos įmonėje taksatoriumi, nuo 1953 m. –būriovedėju ir projektų autoriumi. Miškų tvarkymo darbus jis atliko Tolimųjų Rytų, Užbaikalės, Jakutijos, Rytų Sibiro, Šiaurės ir vidurio europinės Rusijos miškuose. Buvo vedęs rusaitę iš Leningrado Raisą, su kuria susilaukėsūnaus Petro. Vėliaupora išsiskyrė.
Gyvendamas Rusijoje, J. Daniulis nenutraukė ryšių su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Tai matome iš jo siųstos nuotraukos, saugomos J. Kristutienės asmeniniame albume. Jos antroje pusėje yra užrašyta: „Gerosioms / tetoms / Petrelei ir Amilelei / (šiosDargytės buvo neištekėjusios) Jonas / 1952 m. gruodis / Leningradas“. Įdomu, kad vardai rašyti tarmiškai.
ĮSIKŪRĖ KAUNE
Tėvas P. Daniulis į lagerį buvo išvežtas stipriai sergantis. Jo gyvybę išgelbėjo kitas politinis kalinys – latvis Katlapsas, profesorius iš Rygos,sėkmingaioperavęs ligonį.
Postalininiu laikotarpiu P. Daniulis buvo amnestuotas ir 1955 m. spalio 24 d. buvo paleistas iš lagerio.
Žmona pokario metais negalėjo gauti darbo, todėl glaudėsi pas seserisGečaičiuose, paskui gyveno kartu su dukra Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje.
Anot E. R. Jaramavičienės, Kaune ji garsėjo kaip gera siuvėja. Iš lagerio grįžęs vyras kurį laiką dar sargavo Kauno dailės kombinate, nes negavo pensijos. Pašlijus sveikatai, P. Daniulisatsisakė ir šio darbo, dėl to labai išgyveno.
- Daniulis mirė 1973 m., palaidotas Rokantiškių kapinėse, Vilniuje. Žmona Anastazija šalia vyro atgulė 1992 m.
JONO DANIULIO NUOPELNAI
Chruščiovinio atšilimo metais į Lietuvą grįžo irP. Daniulio sūnus Jonas. Jis įsidarbino Lietuvos miškotvarkos įmonėje vyriausiuoju inžinieriumi. Išdirbęs pusmetį Jonas suprato, kad tėvynėje yra nepageidaujamas, todėl 1961 m. gegužės mėnesį grįžo atgal į Leningradą irtęsė sėkmingą darbinę karjerą.
Nuo 1966 m. J. Daniulisįsijungė ir įmokslinęveiklą, jis buvo paskirtas tyrimo grupės vadovu. 1973–1989 m. jis dirbo tuometinio Visasąjunginio susivienijimo „Miško projektas“ distancinių metodų laboratorijos vadovu.
Sesuo pažymi, kad Jonastą laboratoriją ir įkūrė. Jis gilinosi, kaip iš aerofoto ir kosminių nuotraukų galima nustatyti turimus miško resursus, juos inventorizuoti bei kartografuoti, sukūrė originalią nuotraukų dešifravimo metodiką.
1969 m. J. Daniulis iš savo tyrimų apgynė žemės ūkio mokslo kandidato disertaciją. Jis pradėjo eiti antraeiles pareigas Leningrado miškų technikos akademijoje, kur dėstė miško taksacijos ir distancinių metodų dalykus. Pats ir su kitais autoriais parašė tris monografijas, daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. 1979 m. su bendraautoriais rusų kalba paruošė vadovėlį „Miško aerofotonuotrauka ir aviacija“. Jo tyrimai tuometėse Liaudies ūkio pasiekimų parodose buvo įvertinti vienu aukso ir trimis bronzos medaliais bei Sovietų sąjungos kosmonautikos federacijos medaliu „Pirmasis žemės palydovas“.
1989 m. J. Daniuliui buvo suteiktas pedagoginis docento ir Rusijos federacijos nusipelniusio miškininko garbės vardas.
1977 m., 1982 m., 1984 m. ir 1986 m. Jungtinių Tautų Organizacija Sovietų sąjungoje rengė Aplinkos apsaugos tarptautinius seminarus. Juose J. Daniulis skaitė paskaitas apie distancinių metodų panaudojimą miškų ūkyje ir aplinkos apsaugoje.
Į TĖVYNĘ – TIK ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ
Nežiūrint didelio pripažinimo, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, J. Daniulis su sūnumi Petru grįžo į gimtąjį kraštą ir 1990 m. įsidarbino Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškotvarkos katedroje. Išpradžių buvo vyr. mokslinis bendradarbis. 1994 m. jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas, o 2000 m. profesoriaus.
- Daniulis yra nuotolinių tyrimų metodų ir geografinių informacinių sistemų mokyklos Lietuvos miškininkystėje kūrėjas. 1991–1994 m. jis dirbo Lietuvos valstybinės geodezijos tarnybos vyriausiuoju specialistu. 1993 m. jam, kaip ir visiems kitiems, mokslo kandidato laipsnis buvo prilygintas agrarinių mokslų daktarui.
- Daniulis 1998 m. išleido pirmą vadovėlį lietuvių kalba „Aerofotometodai: aerofotonuotraukų dešifravimas“, parengė mokomąją priemonę „Miško kartografija“, vadovavo vienai daktaro disertacijai ir studentų baigiamiesiems darbams.
Mirė J. Daniulis 2021 m. gruodžio 11 d., palaidotas Rokantiškių kapinėse, kur ilsisi jo tėvai ir sesuo.
STIPRŪS GIMINĖS RYŠIAI
Matome, kad politiniai pokyčiai, kaip audra jūroje, vis blaškė Daniulių šeimos gyvenimą, akimirkomis jie balansavo ties išlikimo riba. Pokariu jie taip ir neleido visiems šeimos nariams vėl įsikurti Lietuvoje. Šeima kartu atgulė tik amžinojo poilsio Rokantiškių kapinėse.
Nors A. ir J. Daniulių gyvenimas tik trumpam buvo susietas su Seda, bet jis porai buvo reikšmingas, mat čiagimė jų vaikai – Jonas ir Genovaitė, abu palikę ryškius pėdsakusne tik Lietuvos mokslo baruose.
Jų buvimą mūsų krašte primena ir mokymasis Sedoje, Viekšniuose bei Mažeikiuose. Nors Jonas gyveno Rusijoje, bet jis nenutraukė ryšių su giminaičiais. Jie visada padėjo vieni kitiems, nors patys rizikavo savo ir šeimos gyvenimu.
Gal tai ir padėjo Jonui neprarasti sąsajų su gimtuoju kraštu?
