„Medingėnų“ būrelio nariui Rimvydui Kuzminskui sumedžioti puikius ragus turintį elnią tikriausiai padėjo medžiotojų globėjas šv. Hubertas ir gal dar Lietuvos miškų deivė Medeina. Tačiau jis tokiai sėkmei penkerius metus ruošėsi.
Nuo 2000 metų žvėrių takais einantis R. Kuzminskas taikliu šūviu patiesė antrą elnią. Ir ne bet kokį, ir greičiausiai jo ragai bus įvertinti medaliu. Nesu trofėjų ekspertas, bet tie ragai gali pelnyti auksą.
„Elnio medžioklė mane žavi. Išmokau raguotį privilioti pūsdamas specialų ragą. Daugybę kartų klausiausi, mokiausi, kol išmokau kiek įmanoma tiksliau pamėgdžioti riaumojantį elnią. Pradžioje, kai tik užriaumodavau, elniai vis nubėgdavo.
Šito elnio ieškojau nuo rugpjūčio galo. Žinojau, jog jis ten gyvena. Radau prilaužytų šakų. Pėdsaką tik vieną kitą. Neskubėjo rodytis. Net neabejojau, jog tai brandos sulaukęs, patyręs žvėris. Pernai jį mačiau. Įspūdingus ragus turėjo, bet sumedžioti jau negalėjau, nes nebeturėjome licencijos. Šiemet jo ragai menkesni.
Elnias buvo žeistas. Blogiausia, kad į jį buvo šauta ne kulka, o 7 milimetrų grankulkėmis. Vienas šratas įstrigęs sprande, kitas lyties organuose. Žeistas elnias visada užaugina prastesnius ragus. Aš daug tuo domiuosi, skaitau internete“, – apie įspūdingą sumedžiotą elnią pasakojo Rimvydas.
Medžioklis į elnio gyvenamą vietą atvažiavo iš vakaro. Pariaumojo ragu. Elnias atsiliepė.
„Buvau be šautuvo. Atvažiavau tik elnio „pašnekinti“. Vis keisdavau vietą. Kokiame nors miško krašte suriaumoju – raguotis artėja. Prieidavo visai arti. Gerokai aš jį tą vakarą savo ragu pavaikiau.
Kitas rytas jam buvo lemtingas. Suriaumojau, o jis nesirodo. Palaužiau šakas, pabarškinau atsivežtais elnio ragais. Pagaliau atsiliepė. Buvo vos tik prašvitę, bet puikiai jį įžiūrėjau. Atėjo ragais linguodamas į abi puses, pasiruošęs kovai. Prieš pat šūvį jau puikiai jį mačiau. Tai besąs tikrų tikriausias tų miškų karalius“, – neeilinę sėkmę prisiminė medžioklis.
