Išnaršęs visas 50 Europos sostinių

Šiais laikais kelionės daugeliui žmonių yra tapusios neatsiejama gyvenimo dalimi. Nuo nepailstančių turistų neatsilieka ir plungiškiai, noriai besirenkantys įvairiausius maršrutus – nuo išvykų į vietinius lankytinus objektus iki skrydžių į tolimiausius pasaulio kampelius.

Šiandien jau nieko nenustebinsi tuo, kad keliauji. Tad nutarėme paieškoti plungiškių, kurie Pasaulinės turizmo dienos, kuri minima rugsėjo 27-ąją, proga pasidalytų neįprastų kelionių įspūdžiais ar aplankytų šalių gausa. Vienas iš tokių – mums gerai pažįstamas Audrius Misiūnas.
– Pone Audriau, anksčiau buvote prasitaręs apie planus apkeliauti Europą. Pavyko?
– Galima sakyti, kad taip. Pagaliau susidorojau su šia užduotimi.
– Papasakokite plačiau.
– Pradžia banali. Kai kalbama apie keliones, dažnai išgirstu sakant: „Apkeliavau beveik visą Europą – buvau Londone, važiavau greitkeliu per Vokietiją, ilsėjausi Ispanijoje, dirbau Norvegijoje… Na, tiek tos Europos ir beliko.“
Gal prieš 10 metų susimąsčiau: kaip apkeliauti visą Europą? Ir kokios tos Europos ribos? Lyg ir šeštos klasės geografijos klausimėlis, bet, pradėjęs atidžiau domėtis, radau prieštaringos informacijos. Mat skirtingi šaltiniai pateikė vis kitokias Europos ribas. O ir valstybių statusai kėlė neaiškumų. Tada parašiau laišką Lietuvos geografų draugijai ir gavau oficialias Jungtinių Tautų nuorodas, pagal kurias susidariau Europai priklausančių valstybių sąrašėlį. Išėjo nei daug, nei mažai – 50.
Išnaršyti tiek valstybių neužtektų ir kelių gyvenimų, todėl apsiribojau jų sostinėmis. Taigi teko aplankyti visas 50 nuostabių, didingų, spalvotų sostinių ir nusifotografuoti žymiausiose jų vietose. Sąraše – ir visiems pažįstami didmiesčiai, ir egzotiškų pavadinimų miestai. Pavyzdžiui, ar galėtumėte pasakyti, kokių valstybių sostinės yra Vaducas, Valeta, Priština, Skopjė ar Podgorica?
– Kiek laiko užtrukote?
– Užtrukau… Tai nebuvo nenutrūkstamas žygis per visas sostines. Pirmosios kelionės – gal prieš 20 metų, paskutiniąsias sostines „paėmiau“ šiemet. Ne kartą buvau lankęsis Minske, Varšuvoje, bet apsižiūrėjau, kad neturiu fotografijų, tad teko sugrįžti ir rimtai pasidarbuoti. Be to, dabar viskas greitai keičiasi, todėl įdomu lyginti, stebėti pokyčius, vystymąsi.
– Kokios sostinės patiko labiausiai?
– Yra megapoliai – Londonas, Paryžius, Madridas, Maskva. Tokiuose miestuose galima praleisti po keletą mėnesių ir vis tiek būsi kažko įdomaus neaplankęs, nepamatęs. Belieka tik vadinamuosius superobjektus užfiksuoti. Yra miestai, apgulti turistų: Praha, Budapeštas, Viena, Roma. Minios atvykėlių lenda, braunasi, žioplinėja. Tai vargina, todėl norisi greičiau iš ten dingti. Man patinka mažesni miestai, leidžiantys pajusti savo dvasią: Liubliana (Slovėnija), Bernas (Šveicarija), Oslas (Norvegija).
– O kurios sostinės nustebino?
– Daugelis aplankytų miestų iš tiesų nuostabūs. Nustebino Kosovo sostinė Priština. Tikėjausi pamatyti karo ir nepriteklių nuniokotą miestelį, kuriame vaikšto ginkluoti žmonės, bet vaizdas buvo visai kitoks. Į Prištiną su žmona vykome iš Šiaurės Makedonijos. Artėdami prie pasienio zonos matėme neaiškius patikros punktus, eiles kledarų automobilių, šmirinėjančius tamsaus gymio žmones. Galvojau: „šakės“, užstrigsime ilgam. Bet pasieniečiai į mūsų pasus sureagavo labai geranoriškai, praleido su šypsena ir palinkėjo geros viešnagės. Užtrukome tik keletą minučių, nors net dešimties eurų nebuvau į pasą įdėjęs.
Iš karto pakliuvome į grandiozinės magistralės, einančios kalnų tarpekliais, tiesimo darbus. Buvo sekmadienis, darbai vyko visu pajėgumu. Pati Priština nustebino švara, geranoriškais miestiečiais, pilnomis lauko kavinėmis, laisvai cirkuliuojančiu ir turinčiu gerokai didesnę nei pas mus vertę euru ir netgi lauko krepšinio aikštele miesto centre.
– Gal išbandėte tą krepšinio aikštelę?
– Tą dieną ne, nes kepino 30 laipsnių karštis. Turistui tai nelabai palankus laikas žaisti krepšinį.
Kartą su vyresniuoju sūnumi lankėmės Belgrade (Serbija). Ėjome pro miesto pilį, o jos papėdėje pamatėme puikų krepšinio aikštyną. Žinoma, pilną sportuojančių žmonių. Gidui sakau: „Jūs eikite į pilį, o mes truputį pamėtysime. Grįždami sušvilpkite, ir mes jus pasivysime.“ Sužinoję, kad esame iš Lietuvos, serbai mus mielai priėmė žaisti, surengėme mini rungtynes, apsikeitėme komplimentais krepšinio tema.
Taip prabėgo valandėlė, o mūsų grupės pėdos jau seniai ataušo. Temo, gido telefonas išjungtas, nakvynė kažkur už miesto. Viena ausimi buvau nuklausęs, kad autobusas lauks prie universiteto. Pradėjome kalbinti praeivius apie Belgrado universitetus. Nustebo: „Vaikinai, dabar vasara, mokytis nereikia, be to, naktis.‘‘ Vis dėlto pavyko gauti nuorodas ir pasiekti bendrakeleivius. O tie, matyt, pasivaišinę serbiškais gaiviaisiais gėrimais, sako: „Mes matėme, kaip jūs lakstote, ir praėjome. Tik nesakykite, kad pralošėte serbams…“
– Kokius sostinių skirtumus įvardytumėte?
– Valstybės vystosi skirtingai, o sostinė – valstybės istorijos, ekonominio pajėgumo, mentaliteto atspindys. Pavargusi pasirodė Sofija (Bulgarija). Buvau joje ir sovietmečiu, pasikeitimų nedaug: tie patys dūmus leidžiantys miestiniai „ikarusai‘‘, apžėlę paminklai Raudonajai armijai, nutrupėjusios šaligatvio plytelės prie pagrindinio miesto objekto – A. Nevskio soboro. Kišiniovas (Moldova) – lyg sustojusio laiko zona. Pas mus taip buvo kokiais 1995-aisiais: sunkūs pastatai, pajuodę daugiabučiai, paminklas Rusijos pilietinio karo herojui, „žiguliukai“ ir vienas kitas prabangus džipas. Oro uoste pasienietis, pamatęs mus, tris solidžius vyriškius, paklausė, ko atvykome. Kolega sako: „Susipažinti su miestu.“ Atsakymas: „Nėra čia į ką žiūrėti.“ Nusamdytos turizmo firmelės darbuotojas nuvežė mus į jų pasididžiavimą – vyno gamyklą.
– Pasitaikė linksmų nutikimų?
– O taip! Gerai, jei su laiminga pabaiga. Kartą su šeima poilsiavome Bulgarijos kurorte Zlaty Piaski. Žemėlapyje nužiūrėjau, kad Rumunijos sostinė Bukareštas yra už kokių 200 kilometrų. Suradau, kas nuvežtų. Ankstus rytas, opeliuku dardame siaurais keliukais link pasienio, o vairuotojas vis stoja degalinėse ir pilasi dujas. Na, galvoju, turbūt taupo, svarbu, kad važiuojame. Pervažiavome gremėzdišką metalinį tiltą, ir jau Rumunija. Tikslas nebetoli. Dar pavažiavus apie 30 kilometrų, vairuotojas klausia, kokios dujos Rumunijoje naudojamos kaip automobilių degalai. Mat paaiškėjo, kad opeliukas varomas ne įprastu propanu, o metanu.
Vairuotojas pasiguodė jaučiąs, kad greit baigsis dujos, pasiūliau persijungti į benziną, o jis atsakė: „Ne, degalų siurbliukas neveikia…“ Vis dėlto pasiekėme Bukarešto prieigas. Sakau: „Man reikia aplankyti Čiaušesku rezidenciją, o tu lauk čia. Grįšiu, ieškosime metano degalinės.“ Grįžtu, vairuotojas laukia. Klausiu: „Degalų turi?“, atsako, kad ne.
Grįždami susidūrėme su dviem problemomis: vietiniai nekalba jokia kita kalba, tik rumunų, o degalinėse, išgirdę „gaz metan“, visi tik galvas kraipo. Taip ir judėjome: pavažiuojame, o tada – laisva eiga judame, vėl pavažiuojame, vėl laisva. Gražu, šiltas vakaras, rumunai arbūzus pakelėse pardavinėja, galvas kraipo, spokso į asilo greičiu dardantį automobilį. Iki pasieniečių tiltu opeliuką parsistūmėme. O už posto – jau Bulgarija, metanas… Kai grįžau, šeima juokavo, kad aš ne į Bukareštą, o į Stambulą buvau išvykęs.
– Turite kitų kelionių planų? Aplankysite Aziją, Ameriką?
– Pasiekus vieną tikslą, norisi siekti ir kitų. Idėjų turiu, bet kol kas nuo naujų didelių iššūkių susilaikau. Kelionės žavesys yra pačioje kelionėje, judėjime, pažinime, atradime, prisiminimuose ir naujų kelionių planavime.