
Turbūt kiekvienam medžiotojui ir žvejui nėra nieko maloniau, kaip sulaukti skambučio ir išgirsti, jog kviečia į neeilinę medžioklę ar žūklę. Man paskambino plungiškiams gerai žinomas žvejys Kazys Simanauskas ir pakvietė į žūklę Nemuno saloje, o dar – su nakvyne. Negi atsisakysi tokio malonumo?
Išsiruošėme gaudyti karšių. Jų žūklė nuo balandžio 20 dienos mėnesį draudžiama (kol vyksta karšių nerštas). Mes į šių žuvų žūklę išsiruošėme po draudimo – gegužės 23-iąją. Tuo metu dauguma karšių jau būna išneršę, tačiau dar noriai atakuoja po nosimi pakištą naktinį slieką.
Mūsų kompanijoje, be Kazio, dar buvo du kunigai – iš Žemaičių Kalvarijos bažnyčios – Tomas Žlibinas ir iš Kartenos – Tadas Šeputis (beje, jis yra ne tik žvejys, bet ir medžiotojas), taip pat mano kaimynai Bronius Kaveckas, Arūnas Garmus ir dar žūklės naujokas Jonas Vaičekauskas.
Į žūklės vietą Nemuno saloje iš Rusnės nuplaukėme laivu.
Kai išsiruoši į žūklę su nakvyne, mantos būna į valias: palapinės, katiliukas žuvienei, meškerės, sliekų kibirai kibirėliai, tinkliukai laimikiui laikyti, dar visokio „bieso“ ir, žinoma, vienas kitas stipriosios buteliukas. Medžiotojams blogai – jiems nevalia, o žvejui… Svarbu, kad nepersistengtum ir kompanija iš laivo neišmestų, Nemune nepaskandintų.
Jau ne pirmą kartą, Kazio kviestas, dalyvauju tokioje žūklėje. Laivo kapitonas Algis, vos sulipome į laivą, pareikalavo surašyti visus žūklės dalyvius, užrašyti asmens kodus. Reikėjo turėti asmens pažymėjimus, nes tai pasienio zona – pasieniečiai gali tikrinti.
Na, o tada laivelis su iškelta Lietuvos vėliava pajudėjo Nemunu – aukštyn upe. Algis įjungė nuotaikingų dainų apie žūklę. Štai ir Rusnės tiltas. Ant paupio smėlynų jau daug besideginančiųjų, o Nemune – besimaudančiųjų.
Štai ir sala. Iškrovėme visą mantą ir sutarėme, kad laivas mūsų paimti atplauks kitą dieną dvyliktą valandą. Visi išsidėstėme palei upę ir sumetėme savo dugnines į Nemuno gelmes. Netrukus vienas kitas jau džiaugėsi laimikiu. To džiaugsmo buvo daug – tik spėk fotografuoti! Po kurio laiko kažkuris jau šaukė, jog užkibo didžiulis karšis. Ne vienas ištraukė ir vos ne kilogramą sveriančių ešerių.
Į pavakarę mūsų kompanijos kulinaras Arūnas ant laužo išvirė sriubą. Tokią, kad ojojoi – bet kuri šeimininkė pavydėtų. Tas pats Arūnas daugiausiai ir karšių sugavo, tad visi pripažino, jog jam priklauso pirmoji vieta. Nelabai nuo jo atsiliko ir Kazys.
Dėl laimikių nė kiek nenusiminė nė vienas. Užkibo ir ungurys, ir net keli šamai. Tiesa, juos galima vadinti tik šameliais, bet leistiną imti dviejų kilogramų svorį jau turėjo.
Kazys sugalvojo: nesvarbu, kiek sugavai, bet visiems žuvis išdalinti po lygiai. Taigi neliko nuskriaustas nė vienas ir namiškiams galėjo aiškinti, koks yra puikus žvejys.
Parplaukus į Rusnę, užėjo kalba, kad reikėtų kurią dieną tai pačiai kompanijai išplaukti į Kuršių marias – į ešerių žūklę. Tad jau sutarta – mausime!