Pradėsiu liūdna – netekties – nata. Kokia pabaigsiu, dar nežinau. Pasistengsiu linksmesne, bet tikrai nežinau, ar man pavyks…
„Jis buvo grandas, maestro, korifėjus…“ Tokie žodžiai antradienio vakarą skambėjo televizijos laidoje „In memoriam“, skirtoje tądien mirusiam bene žymiausiam Lietuvos estrados dainininkui Stasiui Povilaičiui atminti. Turbūt nesuklysiu sakydama, kad nėra Lietuvoje žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs šio garsaus atlikėjo pavardės. Net tie, kurie nebuvo jo gerbėjai, nesiklausė dainų, nesekė karjeros, Stasio Povilaičio pavardę yra girdėję. Esama ir tokių, kurie traukia „Vėl švieski man vėl“, „Kam sudeginai tiltus?“, „Kristina, Kristina“, nė nežinodami, kad šias dainas savotiškais himnais pavertė būtent šis atlikėjas.
Reikia pripažinti, kad Lietuva neteko didžio žmogaus, tikro tautos numylėtinio, sugebėjusio pavergti klausytojus, penkiasdešimt metų išbūti scenoje ir nutiesti tiltus tarp kartų. Ką tokio reikia nuveikti, kad taptum numylėtiniu, kad tau plotų ir dainų žodžius trauktų ir seneliai, ir jų anūkai? Turbūt reikia rasti kelią į žmogaus širdį, parinkti ją virpinančius žodžius ir natas. Beje, teko girdėti, kad maestro Stasys Povilaitis kūrinius rinkosi ypač atsakingai. Akivaizdu, kad jo pasirinkimas kone visada būdavo teisingas, nešantis sėkmę dainai ir šlovę jam pačiam. Išties įdomu, kad jo dainos neturi tendencijos senti, užsibūti ties vienos kartos klausytojais. Jos lyg bangos ritasi iš lūpų į lūpas: nuo senelių iki tėvų, anūkų ar net proanūkių. Turiu pripažinti, jog ir aš turiu širdžiai mielą jo dainą. Tai „Atsisveikinimas prie jūros“.
Girdėjau sakant, kad žmonės dažniausiai miršta išskrendant paukščiams. Šį spalį sparnuotieji į dausas išskraidino tikra legenda tapusį Stasį Povilaitį. Liūdna…
Kadangi pabaigai žadėjau ką nors pozityvesnio, kalbėsiu ne apie sirų invaziją į Europą, o apie švedų vizitą į Lietuvą. Juolab kad atvyko ne bet kas, o Švedijos karališkoji pora – karalius Carlas XVI Gustafas ir karalienė Silvia. Prezidentės Dalios Grybauskaitės į Lietuvą pakviesti monarchai su mūsų šalies vadove aptarė dvišalius santykius, kalbėjo apie Švediją ir Lietuvą jungiančią Baltijos jūrą. Mūsų Prezidentė karaliui Carlui XVI Gustafui įteikė Vytauto Didžiojo ordiną su aukso grandine, o karalienei Silviai – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių. Monarchas neliko skolingas – D. Grybauskaitei įteiktas aukščiausias Švedijos apdovanojimas – karališkasis Serafimo ordinas.
Pesimistas paklaustų: o kokia nauda iš tokio vizito? Vieni rūpesčiai, išlaidos… Bet kartu tai ir garbė, mūsų valstybės pripažinimas, simbolinis ir labai retas karališkasis dėmesys. Nors gal ir nauda, nes švedai – turtinga šalis. Ir į Lietuvos ekonomiką jie investavę daugiau už bet kurią kitą valstybę.