Gegužės 25-ąją Plungės rajono Kaušėnų kaime gimusiam plačių mokslinių interesų istorikui, filosofui Zenonui Ivinskiui būtų sukakę 110 metų. Ta proga į Žemaičių dailės muziejų rinkosi tie, kuriems įdomi ši iškili asmenybė, jos sąsajos su mūsų kraštu ir nuveikti darbai.
Tyrinėjimo kryptys
Kaip sakė Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė, senieji plungiškiai prisimena, koks aktyvus buvo Z. Ivinskis dalyvaudamas ateitininkų veikloje. Istorikas kilęs iš pasiturinčios šeimos, kuri skaitė lietuvišką spaudą. Ivinskiai visus vaikus leido į mokslą, tačiau tik Zenonas pasirinko mokslininko kelią, jaunas tapo profesoriumi.
Apie Z. Ivinskio XX amžiaus mūsų šalies istorijos tyrinėjimus susirinkusiesiems papasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus ekskursijų vadovas humanitarinių mokslų daktaras Valdas Selenis.
Pranešėjo teigimu, būtų galima išskirti tris kryptis, kuriomis minimuoju laikotarpiu domėjosi ir rinko informaciją mokslininkas: Lietuvos kariuomenės istorija, Vasario 16-osios akto genezė ir holokaustas.
1933 metais Z. Ivinskis buvo pašauktas tarnauti. Atlikdamas karo prievolę Kauno šarvuočių rinktinėje, išnagrinėjo štabo istoriją, parašė keletą darbų apie atskirus karinius dalinius. Kariuomenės archyve aptikti karo tarnybos protokolai paskatino išsamiau patyrinėti Vasario 16-osios akto atsiradimą. 1938-aisiais Z. Ivinskis parašė pirmąjį straipsnį apie Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, o 1968 metais nurodė ir galimą jo buvimo vietą. Kaip žinome, pernai dokumentas buvo aptiktas. Pasak V. Selenio, tai buvo ta vieta, kurią savo darbe prieš 50 metų nurodė istorikas.
Svečias akcentavo, kad Z. Ivinskis į įvykius žiūrėjo istoriškai, rėmėsi tik tuo, kas vyko iš tikrųjų. Mokslininkas stengėsi surinkti kuo daugiau informacijos, kad būsimieji istorikai galėtų ja pasiremti. Paskutinė jo nagrinėta tema – lietuvių ir žydų santykiai. Kaip minėjo V. Selenis, Z. Ivinskis ragino abi puses susėsti ir įvertinti buvusius įvykius be jokių pykčių.
Veikla Plungėje
Savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus specialistas istorikas Giedrius Ramonas kalbėjo, kad nagrinėdamas tarpukario kultūrinį gyvenimą Plungėje aptiko nemažai Z. Ivinskio veiklos pėdsakų.
Kaip jau minėta, būsimasis mokslininkas gimė pasiturinčių ūkininkų Juozapo ir Aurelijos Ivinskių šeimoje. Joje buvo septyni vaikai: penki sūnūs ir dvi dukterys. Zenono mokslų pradžia – namuose. 1918 metais jis pradėjo mokytis gimnazijoje Telšiuose. Po metų mokslus tęsė Plungės progimnazijoje. Aštuntą klasę baigė Telšiuose. Kaip paaiškino G. Ramonas, Zenonas norėjo studijuoti Filosofijos ir teologijos fakultete, o ten buvo reikalinga lotynų kalba, Plungės progimnazijoje jos nemokė.
Besimokydamas Plungėje Z. Ivinskis priklausė aktyviai visuomeninei katalikų organizacijai – ateitininkams. Manoma, kad šį susidomėjimą paskatino religingi tėvai. Plungėje, Telšių gatvės 48-uoju numeriu pažymėtame name, anuomet susirinkę 14 žmonių įkūrė ateitininkų kuopą. Tiesa, ar tarp jų buvo Z. Ivinskis, nežinoma. Bet aišku, kad 1923–1924 metais jis buvo Plungės ateitininkų kuopos pirmininkas. Rašydavo ir publikuodavo straipsnius ne tik apie šią organizaciją, bet ir Plungei svarbiais klausimais, pavyzdžiui, apie griūvantį tiltą ir kt. Tuo metu straipsnius istorikas pasirašinėjo Kaušo slapyvardžiu. Jis parašė ateitininkų įkūrimo istoriją.
Studijuodamas Laikinojoje sostinėje Z. Ivinskis buvo Kauno universiteto Studentų ateitininkų sąjungos centro valdybos sekretorius ir valdybos pirmininkas. Nenutraukė ryšių ir su plungiškiais ateitininkais, skaitydavo pranešimus. Istorikas Bronius Dundulis rašė, kad Z. Ivinskis buvo jo mokytojas, patarėjas.
Neeilinė asmenybė
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doc. dr. Aurelijus Gieda renginio dalyviams atskleidė, koks Z. Ivinskis buvo mokslinėje veikloje, visuomenėje, kasdienybėje.
Pranešėjas akcentavo tai, kad tarp istorikų Z. Ivinskis, ko gero, buvo vienintelis toks jaunas pasiekęs išsimokslinimo aukštumų. 1929-aisiais baigė Lietuvos universiteto Filosofijos ir teologijos fakulteto Istorijos skyrių, iki 1932 metų tobulinosi Miuncheno ir Berlyno universitetuose. Būdamas 24 metų amžiaus apsigynė daktaro disertaciją. 1933–1943 metais (su vienerių metų pertrauka) vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto Filosofijos skyriaus Visuotinės istorijos katedrai. 1935-aisiais jam suteiktas šio universiteto docento vardas, o turėdamas 32 metus tapo profesoriumi.
A. Gieda pasakojo, kad Z. Ivinskis laisvai galėjo bendrauti su įvairių pažiūrų žmonėmis. Atkakliai gynė savo įsitikinimus. Jis – bene vienintelis jaunosios kartos istorikas, skaitęs pranešimus kongresuose: 1937 m. – 1-ajame Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje, 1938 m. – tarptautiniuose istorikų kongresuose Ciuriche.
Susirinkusieji domėjosi, ar pasitraukęs į Vakarus Z. Ivinskis išliko patriotu. A. Giedos manymu, taip. Mokslininkas ir toliau tęsė Lietuvos istorijos studijas. Bonos universitete 1963–1971 metais dėstė Rytų Europos istoriją, buvo „Lietuvių enciklopedijos“ Istorijos skyriaus redaktorius. Gyvendamas užsienyje, bendradarbiavo su leidiniais „Aidai“, „Žiburiai“, „Tremtinių mokykla“, „Tėviškės garsas“, „Draugas“, „Darbininkas“ ir kt.
Dalis Z. Ivinskio spaudinių ir archyvo, kurį 1944 metais išvykdamas iš Lietuvos į Vakarus paliko giminaičiams, yra saugoma Žemaičių dailės muziejuje.
Po pranešimų Žemaičių dailės muziejaus mokslinės bibliotekos vedėja Dalia Šimkutė susirinkusiesiems pristatė parodą, skirtą Z. Ivinskio gimimo 110 metų sukakčiai paminėti.
