Neseniai plungiškiai Zofija ir Antanas Butkai atšvente auksines vestuves. Penkiasdešimt metu drauge, koja kojon, be pykciu, be skandalu. Nebent tekdavo piktesniu žodžiu persimesti del Zofijos nuolaidžiavimo vaikams. Senasis Antanas, švelniai žvelgdamas i žmona, pajuokauja, kad ši už jo ištekejusi tarsi laiminga loterijos bilieta ištrauke…
Jaukus ir tvarkingas triju kambariu butas dvelkia ramybe. Dabar cia gyvena dviese – Zofija ir Antanas. O buvo laikai, kai visa šeima netilpdavo už vieno stalo. Juk Butku šeimoje penketas vaiku užaugo. Užaugo ir išskrido. Grižta tik per dideles šventes. Štai neseniai visi buvo suvažiave i tevu auksines vestuves. Tevai savo atžalomis atsidžiaugti negali: visi turi specialybes, dirba, turi tvarkingas šeimas, seneliu džiaugsmui augina anukus.
Parupo sužinoti apie pašnekovu kilme – gal kokie bajorai ar šiaip kilmingi žmones? Ir vyras, ir žmona tik smagiai pasijuoke iš mano žodžiu. Antanas kiles nuo Tveru, dar vaikas budamas neteko tevu, anksti pradejo dirbti svetimiems, o veliau vos neteko paragauti Sibiro duonos. Vietos stribai itare ji, kad esas partizanu ryšininkas. Galima sakyti, kad beveik iš vagono pabego, o paskui gyveno tai pas vienus giminaicius, tai pas kitus, žinoma, ilgai neužsibudamas. Pokario metais dauguma bijojo rizikuoti. Taip ir blaškesi, kol atejo metas tarnauti armijoje. Grižo iš jos jau turedamas ekskavatorininko specialybe ir pradejo dirbti prie melioracijos darbu. Prisimena Antanas, kaip su bendradarbiais gilino Luknos upeli ir priartejo prie Pivoru kaimo, kur gyveno Zofija ir jos šeima. Antanas, nusižiurejes tvarkinga šeima, pas Zofijos mama pasipraše priimamas gyventi. Prieme, o jau pati pirmaji vakara vaikinui i akis krito išvaizdi šeimininkes dukra Zofija. Nieko nelaukes apsukrus vaikinas eme aplink gražuole sparna režti. Devyniolikmetes merginos artimieji neprieštaravo, nutare, kad mergiotei jau laikas teketi. Draugavo neilgai, gal kokius pora menesiu ir atšoko vestuves. Vienas po kito gime vaikai, o jie, jauna šeima, belaukdami savo kampo, net 10 metu gyveno pas Zofijos mama. Pagaliau Melioracijos valdyba, kurioje dirbo Antanas, Plungeje pastate penkiaaukšti žinybini nama ir šeima gavo ši triju kambariu buta, kuriame ir dabar gyvena. Paugejo vaikai. Tai šen, tai ten pradejo dirbti ir žmona.
Ji, su meile žvelgdama i savo gyvenimo drauga, sako, kad buvo geras vyras. Kitaip penkiasdešimt metu nebutu drauge išgyvene. Antanas nuo žmonos pagyrimu net išraudo. Norint gyventi drauge svarbiausia reikia kantrybes ir pakantumo. Zofijos paklausem, ar vyras nebuvo ijunkes i taurele, – juk dirbo melioracijoje, o šios profesijos žmones visi mego pakilnoti stikliuka. Moteris pritardama linkcioja galva: o kaipgi! Kaip visi, taip ir jis, ir cia pat nusišypsojusi prisimena tuos laikus, kai vyresnelis sunus ja bares, kodel tylinti, kai tevas grižta gerokai ant kamšcio užmynes. Jos nuomone, girtam nera ko sakyti, vis tiek iš ryto nieko neprisimins, o iš ryto kaltininkas gražiai atsiprašo ir tvirtai pažada daugiau niekada taip nesielgti. Tad ir nera kada pykti. Viena gražia diena Antanas pajuto, kad rimtai sušlubavo širdis. Nieko nelaukes nuvažiavo i Vilniu, o medikai tiesiai ligoninen pagulde. Paaiškejo, kad kažkur apie širdi krešulys „plaukioja”. Ne, operacijos nereikejo daryti. Vaistais išgyde, bet nuo tada tvirtai atsisake išgerimu. Taigi, galima sakyti, kad tapo visišku blaivininku. Dar kiek pagalvojes sako, kad rimtu nesutarimu su žmona neatisimenas. O gal ju ir nebuvo. Zofija priduria, kad jei kur eina, tai vis kartu. Net kaimynai pasijuokia, kad visa laika už ranku susieme vaikšto. Moters veidas šviesus, laimingas. O kas ta laime, jeigu ne darni šeima, geri vaikai? Ne, jie tikrai tevu nepamiršta. Žiurek, ir bus atvažiaves tai vienas, tai kitas. Ir anukeliai užsuka. Tiesa, ju gyvenimai jau kiti. Taip ir turi buti. Abu pensininkai, bet nesiskundžia gyvenimu. Dvi pensijos, anot Zofijos, tai ne viena. Pasidomejau, ar nenuobodžiauja abu, tape pensininkais. Jie tik pasijuoke. Mat dar soda turi. Ten ir „parduoda savo vasaras“. Atvirai kalbant, pabendravus su neseniai atšventusiais savo auksines vestuves Butkais, nelabai tikisi, jog jie jau sulauke garbaus amžiaus. Ir akys kažkaip jaunatviškai spindi, ir patys žvalus, tarsi bendro gyvenimo penkiasdešimtmecio švente ir glebiai geliu, kurias dovanojo ne tik vaikai, bet ir kiti giminaiciai, draugai ir pažistami, sugražino jiems jaunyste. Na, gal ne ja pacia, taciau nuo peciu gera dešimtmeti tikrai nueme.
