„Kiekvienas turime savo dykumą. Mozė yra ne tik kelias iš jos išeiti, bet ir būdas priartėti prie kažko didesnio, nei esame“, – parodos sumanytoją, mecenatą ir „juodadarbį“, vieną iš buvusių Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo direktorių Daumantą Todesą parodos atidaryme citavo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Savo būdą įveikti dykumą turėjo Jakovas Bunka iš Plungės. <…> 1986 m., dar iki Sąjūdžio ir Atgimimo, jis atrado vietą Mozei Plateliuose, ant Jazminų kalno“, – tęsė V. Čmilytė-Nielsen, prisimindama ir kalno papėdėje nužudytus Platelių žydus, laiko sunaikintą Mozės skulptūrą, ir per stebuklą išlikusį pranašo veidą.
Skulptorius Antanas Vaškys pagal išlikusias nuotraukas ir vienintelę likusią skulptūros dalį atkūrė Platelių Mozę, o veidas pakliuvo į D. Todeso rankas, iš kurių pradėjo dar vieną savo klajonę per keletą Europos valstybių, daugiau nei dvidešimties jo prikalbintų dalyvauti Mozės klajonėse menininkų vizijas.
Ir trumpam grįžo į Vilnių, kurio Martyno Mažvydo bibliotekoje surengtos parodos atidaryme dalyvavę svečiai turėjo erdvės ir progą paganyti ne tik akis, bet ir savo mintis po neaprėpiamus Mozės klajonių laukus.
Daug jų prisipažino, kad pamatyti vieno kūrinio interpretacijas buvo ne tik netikėta, bet lyg ir naujas atradimas išpėduotoje dykumoje. Joje savo pėdsakus paliko ir projekto partneriai Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bendruomenė „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas.
O D. Todesas papasakojo, kad iš Vilniaus paroda keliaus į Lenkiją, iš ten – į Plungę. Žemaičių dailės muziejuje paroda pasitiks šimtąsias savo pradininko J. Bunkos gimimo metines.