Šiais metais minimas Telšių rajono Janapolės mokyklos 200 metų jubiliejus. Nors mokymo įstaiga duris užvėrė jau prieš keletą metų, tačiau prisiminimai vis dar gyvi buvusių mokytojų, mokinių, janapoliškių atmintyje.
Savo prisiminimais apie mokslo ir darbo metus Janapolės mokykloje mielai sutiko pasidalyti buvusi mokyklos vadovė Janina Šileikienė.
Mokykliniai metai
- Šileikienė gimė ir užaugo Janapolėje. Čia ištekėjo, užaugino savo vaikus. „Galima sakyti: Janapolė – tai mano gyvenimas“, – tvirtino moteris, pridėdama, jog Janapolės mokykla – lyg antrieji namai. Čia prabėgo Janinos vaikystė, jaunystė, brandžiausi gyvenimo metai. J. Šileikienė mokyklos slenkstį mynė 50 metų, 11 iš jų mokėsi, o 39 metus dirbo.
1965 m. rugsėjo 1 d. tėvelis su dviračiu Janiną atvežė į tuometinę Janapolės aštuonmetę mokyklą. „Buvo labai nedrąsu, bet mokytoja Irena Petrauskaitė greitai pavergė mūsų – pirmokėlių – širdis. Antroje klasėje mus mokė mokytoja Dalia Mockaitytė, trečioje ir ketvirtoje – mokytoja Janina Tirūnienė. Nuo penktos iki vienuoliktos klasės auklėtoja buvo Genovaitė Petrulienė. Bėgo metai, keitėsi mokytojai ir klasės draugai. 1976 m. baigėme vidurinę mokyklą – VII abiturientų laida“, – apie savo mokyklinį kelią pasakojo pašnekovė.
Anot Janinos, prisiminimų išliko įvairiausių. Žiemomis būdavo šalta klasėse, todėl visi glausdavosi prie „pečiaus“, džiovindavo sušlapusias pirštines ir batus. Prisiminimuose atgyja, kaip pradinėse klasėse po dviejų pamokų įeidavo į klasę darbuotoja Z. Kasparavičienė, nešina emaliuotu žaliu kibiru, ir su dideliu samčiu visiems įpildavo arbatos. O vaikai traukdavo iš portfelių į laikraštį suvyniotus sumuštinius…
„Galėjome ir į bufetą nubėgti. Arbata kainavo vieną kapeiką, bandelė – tris, roksas – penkias, riestainis – šešias ir t. t. Kas iš mano kartos neprisimena talkų Janapolės tarybiniame ūkyje, kai kasdavome bulves ar rinkdavome akmenis. Atsimenu, kaip kasininkė ateidavo į mokyklą ir išmokėdavo atlyginimą… Esu gavus 2 rublius 86 kapeikas. Darbas vasaromis prižiūrint savo klasės lysvę mokyklos Mičiūrino darže, 2 savaičių praktikos, vaistažolių rinkimas vasarą… Šiltuoju laiku visas pertraukas praleisdavome žaisdami kvadratą lauke, dažnai ir skambučio negirdėdavome. Parbėgi į mokyklą, pakiši galvą po vandens čiaupu, atsigeri ir į pamoką… Gerai prisimenu, kad mokytojas F. Tamošaitis man 7 klasėje iš matematikos parašė pirmą dvejetą, kaip jis pats mėgdavo sakyti – įleidau penicilino. Mat užmiršau išmokti, kad 1/2 = 0,5, 1/4 = 0,25, 3/4 = 0,75 ir t. t.“, – pasakojo janapoliškė.
Visi prisiminimai apie mokykloje praleistus metus Janinai glosto širdį: „Buvo buvo geri laikai. Mums užtekdavo vakarų, kuriuos praleisdavom Virvytės slėnyje prie auklėtojos namų. Žvejodavom, ant laužo kepdavom bulves, o čia pat slėnyje kukuodavo gegutės… Auklėtoja G. Petrulienė mums organizuodavo ekskursijas. Atmintyje išliko kelionė panemuniais, aplankytos didingos pilys. Pirmą kartą pamatyta Nida, braidžiota kopose. O kokios buvo išleistuvės… Kiek žmonių… Buvo madinga mergaitėms vilkėti baltas sukneles.“
Darbo metai
Baigusi studijas J. Šileikienė grįžo į savo mokyklą 1980 m. jau kaip matematikos mokytoja. Po ketverių darbo metų buvo paskirta direktoriaus pavaduotoja mokymo ir auklėjimo reikalams, pareigybei pasikeitus – direktoriaus pavaduotoja ugdymui.
Janina atviravo, jog darbo pradžioje buvo nedrąsu, nes reikėjo dirbti su ja mokiusiais mokytojais, bet mokytojai jauną pedagogę suprato, palaikė, drąsino.
„Ypač dėkinga esu jau a. a. buvusiai pavaduotojai Jadvygai Tamošaitienei, kuri pirmais pavaduotojos darbo metais vedė už rankos – padėjo, patarė“, – sakė pašnekovė.
Pavaduotoja Janina išdirbo 25 metus. Direktore pradėjo dirbti 2010 metais, kai pakeitė ilgametį mokyklos direktorių a. a. Praną Savickį. Su mokytojų kolektyvu ir visa mokyklos bendruomene išgyveno visas reformas, stengėsi neatsilikti nuo naujovių. Pagal galimybes modernizavo mokomuosius kabinetus, kad mokytojai pamokose galėtų naudoti informacines technologijas, įrengė lauko klasę, įsteigė mokyklos muziejų, kuriame vykdė edukacines veiklas. Mokytojai stengėsi, kad mokiniai kuo daugiau pamatytų, pažintų, patirtų. Teko Janinai dirbti ir naudojant elektroninį dienyną.
Visa bendruomenė kūrė mokyklos tradicijas (turėjo mokyklos vėliavą, ženklelį), tėveliams pritarus buvo įvesta mokyklinė uniforma.
„Džiugu, kad buvo nedidelė kadrų kaita, tik keletą paskutinių mokyklos gyvavimo metų, kai mažėjo mokinių skaičius ir klasių komplektai, dauguma mokytojų važinėdavo dirbdami per kelias darbovietes. Stengėmės būti visos miestelio bendruomenės kultūros centru. Kiek gražiausių renginių organizuota, pilietinių akcijų. Kokios vykdavo Kaziuko mugės! Didžiuojuosi visais dirbusiais mokytojais, aptarnaujančiuoju personalu, viską darėme kaip komanda. 2014 m. mokykla tapo respublikinės mokyklų aplinkos apžiūros-konkurso laureate. Mokykla buvo vaikų skaičiumi maža, bet turbūt nebuvo mokslo metų, kad mokiniai įvairiose olimpiadose, konkursuose neužimtų prizinių vietų. 2019-ieji buvo paskutiniai mokyklos gyvavimo metai. Tuomet buvo 4 klasių komplektai ir mokėsi 37 mokiniai. Noriu padėkoti mokinių tėveliams ir mokiniams, kurie iki galo tikėjo mokykla ir buvo kartu. Paskutinius mokslo metus užbaigėme puikiai. Ir buvau ta, kuri 2019 m. rugpjūčio 31 d. padėjau parašą, kad mokykla išregistruojama… Kai užsidarė mokykla, buvo skaudu ne dėl to, kad netekau darbo, bet kad mūsų miestelyje nebeliko pagrindinio švietimo ir kultūros židinio“, – kalbėjo moteris.
Laukia mokyklos jubiliejaus
Janinos tėveliai taip pat mokėsi Janapolėje.
Tėvelis 1938 m. baigė Janapolės pradžios mokyklą. Per ilgus metus išsaugojo mokyklos baigimo dokumentus, kuriuos po jo mirties dukra saugo kaip brangiausią relikviją. Mama baigė tik 3 klases, nes augo dešimties vaikų šeimoje ir reikėjo eiti tarnauti. Janapolės mokykloje mokėsi trys Janinos broliai ir trys jos vaikai.
„Tikėjau, kad mokyklos gyvavimo jubiliejų švęsime, kol veikė mokykla. Bet kai ją uždarė, mano svajonė buvo suorganizuoti sugrįžimus į Janapolę, į mokyklą. Suradau bendraminčių, ypač mielai iniciatyvos ėmėsi Janapolės bendruomenės pirmininkė Dalia Martinkienė, kuri irgi yra baigusi šią mokyklą. Gimė mano idėja – sukviesti visus, kas mokėsi, dirbo, susitikti ir pabendrauti. Kviečiame atvykti su vaikais ir anūkais, parodykite, kur mokėtės jūs. Čia daugelio tėvų namai, tėvų kapai, čia stovi mokyklos pastatas, kuriame gyvena šilti ir geri prisiminimai, čia auga buvusių mokinių pasodinti medžiai. Su jauduliu ir džiugesiu laukiu jubiliejaus šventės. Iki susitikimo!“ – ragino J. Šileikienė.
