Penktą ryto ginkluotas fototechnika išvykstu į „medžioklę“. Jos pradžia, kaip visada, yra važiuojant keliuku iš Kapsūdžių link Kantaučių ant ribos su kito medžiotojų kolektyvo teritorija. Toje vietoje ne kartą buvo sulaikyti brakonieriai. Turime informacijos, jog neteisėta medžioklė vyksta ir dabar, tad mano fotomedžioklė dar yra kaip reidas.
Kviečių lauke nufotografuoju stirniną. Diena prasidėjo su saule, rytmetinis apšvietimas puikus, tad nuotraukų kokybė gera. Dešinėje kelio pusėje – miškelis. Posūkis, ir prie kito kviečių lauko pamatau stovintį džipuką. Pirma mintis – brakonierius, nes ką čia kita laukuose veiksi. Lėtai važiuodamas prasilenkiu. Mašina neužvesta, prie vairo sėdi jaunas vyrukas. Apranga ne medžioklinė, šautuvo nematyti. Pavažiuoju gal kilometrą tolyn ir neskubėdamas apsisuku. Vis dėlto reikia išsiaiškinti, ką jaunuolis ankstyvą rytą tokioje vietoje daro.
Mašina besanti nuvažiavusi, bet tuoj ją pamatau – stovi keliuko pakraštyje. Vaikinas palinkęs prie kapoto ir rankose laiko popieriaus lapą su tušinuku. Nė velnio nesuprantu. Smalsumo apimtas sustoju. Pasilabiname. Jaunuolis prisistato. Pasirodo, jis mane pažįsta, matė fotografijos parodoje. Besąs gamtos mokslus baigęs ornitologas, daro projektą – skaičiuoja paukščius. Kaip tyčia pro mus lekia visas jų būrys. Su žiūronais apžiūri, apytiksliai suskaičiuoja. Laikraščiui „Plungė“ rengiu gamtos puslapį, tad medžiaga pati nukrito į rankas. Susitariame susitikti ir pasikalbėti, nes dabar abu užsiėmę.
Tą pačią dieną jaunuolis atvyksta pas mane. Besąs iš Kantaučių kilęs Gvidas Laukaitis ir dar vaikas būdamas išvaikščiojęs miškus, laukus stebėdamas įvairiausius gyvūnus. Malonus jausmas, kai sutinki žmogų, besidomintį paukščiais ir žvėrimis. Neabejotinai jis pražingsniavo ir tomis vietomis, kuriomis aš ėjau per medžiokles.
„Baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą, esu bakalauras. Aš nebuvau toks vaikas kaip kiti. Neišdykavau kartu su bendraamžiais, o domėjausi gamta. Mama vis prisimena, jog aš, būdamas trimetis, ne smiltyne žaisdavau su vaikais, o eidavau paspoksoti į kokį nors vabaliuką. Mane tai itin traukė. Tikslas buvo kuo daugiau išmokti, sužinoti, pažinti gyvūnus, augalus.
Gal norėjau būti mokytoju? Baigiau Plungės Senamiesčio mokyklą. Mokytoja Irena Šimkuvienė dar labiau mane sudomino gamta. Dešimtoje klasėje buvau pakviestas į jaunųjų ornitologų mokyklą. Ją baigiau.
Man ornitologija tapo pomėgiu. Įvykdžiau du finansuojamus projektus. Tai man yra taip įdomu, kad kitą projektą įgyvendinu ir be finansavimo. Gyvenu Vilniuje, bet traukia savas kraštas – paukščius skaičiuoju Žemaitijoje. Savo darbu aš tiesiog prisidedu prie mokslinių tyrimų. Širdyje tikrai esu gamtininkas ir neabejotinai toks liksiu.
Mano tiesioginis darbas – gyvūnų klinikiniai tyrimai. Tai pelės, žiurkės, triušiai.
Vilniuje iš mūsų krašto gamtininkų nedaug. Nesuprantu žmonių, kurie išvažiuoja prie ežero, pasiėmę butelį alaus, ir paskui sako, kad buvo gamtoje. Joje reikia ne alų gurkšnoti, o pamiršti savo gyvenimą, išjungti telefoną, pailsėti nuo miesto triukšmo ir džiaugtis gamtoje esančia gyvastimi, suvokti, kaip gyvena gyvūnai.
Aš arba knygą skaitau apie gyvūnus, arba klausausi įrašytų paukščių giesmių. Sučiulbėjo koks paukščiukas, ir aš žinau jo rūšį, žinau, ar tai patinėlis, ar patelė. Man tai geriausia muzika“, – apie save pasakojo Gvidas.
Jis patikino, jog nesivaiko mokslinių laipsnių, diplomų, nors jų turi. Gautuosius diplomus ne ant sienos kabina, o laiko stalčiuje.
Tai buvo puikus ir netikėtas mano susitikimas su gamtos mokslus baigusiu žmogumi.
