Tikriausiai dauguma plungiškių dar atsimena pačiuose įvairiausiuose rajono konkursuose dalyvavusią mažą mergaitę iš kaimo vidurinės mokyklos. Kartais jai tuose konkursuose labai sekdavosi, kartais ne, tačiau niekuomet jų nepraleisdavo. Visi šie potyriai suformavo ją kaip ambicingą, savo tikslų siekiančią asmenybę.
Prieš dešimt metų Aurelija Steffensen (iki santuokos – Sprainytė), baigusi Alsėdžių vidurinę mokyklą, išvyko studijuoti į Kauno technologijos universitetą. Šiandien ji – didžiulės tarptautinės kompanijos „M-I SWACO a Schlumberger“ naftos gavybos ekspertė.
Danijoje gyvenanti A. Steffensen apie savo gyvenimo pasiekimus ir sudėtingą darbą sutiko papasakoti ir „Plungės“ laikraščio skaitytojams.
– Prisiminkite savo karjeros pradžią.
– Po mokyklos baigimo įstojau į Kauno technologijos universitetą. Pasirinkau medžiagų mokslo studijų programą. Iki šiol esu labai dėkinga savo buvusiems mokytojams Almai Tipšienei, Antanui Vaitkevičiui, Ritai Brasienei ir Leonui Mockūnui.
– Nuo mažens buvote pripratusi prie labai aktyvios veiklos. Koks buvo Jūsų kaip studentės gyvenimas?
– Tikrai niekada nesijaučiau pilka provincijos pelyte. Jau antrame kurse per tarptautinę studentų mainų programą ERASMUS išvykau į Daniją. Ten išmokau nebijoti siekti savo tikslų, susipažinau su visai kitokia nei Lietuvoje studijų sistema. Būtent Danijoje sutikau savo gyvenimo vyrą Kasperą Steffenseną. Su juo auginu du nuostabius berniukus.
– Baigėte bakalauro ir net dvejas magistro studijas?
– Taip, baigiau studijas Kauno technologijos universitete. Magistro laipsniui gauti pasirinkau taikomąją fiziką. Danijoje baigiau dar vienas – naftos ir dujų technologijų – magistro studijas.
– Daug metų gyvenate Danijoje. Ar sunku buvo pritapti prie kitokios kultūros?
– Man labai patinka gyventi ir dirbti Danijoje. Labiausiai žavi darbo santykiai. Čia svarbiausia gerai ir laiku atlikti pavestas užduotis. Ketvirtadieniais – nerašyta pyragų diena, penktadieniais intensyvus darbas dažniausiai trunka iki pietų. Labai džiaugiuosi savo vyru. Nors jis tikras danas, man labai padeda puoselėti lietuviškas tradicijas.
– Koks Jūsų laisvalaikis?
– Visa mūsų šeima aktyviai dalyvauja vietos lietuvių bendruomenės „Jylland and Fyn“ veikloje. Tai didžiausia lietuvybės sala Danijoje. Veikia šeštadieninė lietuvių mokyklėlė, kurią lanko ir mūsų vaikai. Bendruomenės veikloje dalyvaujantys žmonės tampa draugais ne tik kartu organizuodami įvairias šventes, bet ir kasdieniniame gyvenime.
– Papasakokite plačiau apie savo darbą.
– Dirbu didžiausios tarptautinės naftos ir dujų kompanijos, turinčios savo padalinių net 60 pasaulio šalių, naftos platformoje. Esu produkcijos specialistė ir turiu užtikrinti sklandžią naftos ir dujų gavybą. Įsidarbinant buvo didžiulė atranka. Man pasisekė, nes buvau baigusi medžiagų mokslo studijas, studijavusi nanotechnologijas.
– Kokia būna Jūsų darbo diena?
– Tiems, kurie gyvena ramų ir sėslų gyvenimą, sunku įsivaizduoti, koks tai darbas. Darbo diena trunka dvylika valandų. Naftos platformoje jūroje be šeimos tenka praleisti keturiolika dienų. Tikriausiai nustebsite, bet ten darbo sąlygos labai geros – yra sporto salė, sauna, muzikos ir kompiuterių kambarys, netgi… soliariumas.
– Kaip sekasi suderinti darbą ir šeimą?
– Kartais būna labai sunku, nes vyras taip pat dirba platformoje. Tada sūnūs keliauja į Lietuvą, pas nuostabiausią savo žmogų – močiutę, kurią jie labai myli. Vaikai ten lankosi kas antrą mėnesį ir praleidžia po 2–3 savaites, aš grįžtu kas 3–4 mėnesiai. Man labai svarbus yra šeimos palaikymas. Jeigu ne mama, tai mano svajonės niekada nebūtų tapusios realybe.
– Esate labai aktyvi, nebijanti iššūkių ir naujovių. Kokių savybių linkėtumėte savo vaikams?
– Labai norėčiau, kad jie turėtų žemaitiško užsispyrimo ir komunikabilumo, drąsos, kurios pati įgavau dalyvaudama pačiuose įvairiausiuose konkursuose. Nors esu įsitikinusi, kad kartais kai kurie dalykai būna nulemti iš anksto. Tai priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje gimei ir augai.
– O kokios Jūsų giminės šaknys?
– Mano giminėje yra daug žinių trokštančių ir užsispyrusių žmonių. Proseneliai buvo labai gerbiami Alsėdžių mokyklos mokytojai, močiutė – lietuvių kalbos mokytoja. Jai esu dėkinga už savo lietuvišką kalbą ir lietuvybės puoselėjimo tradicijas svetimoje šalyje. Na, o senelis – nenurimstantis marinistikos žurnalistas Venantas Butkus. Nepaisant savo garbingo 80 metų amžiaus, jis šiemet išleido knygą „Burėse – Baltijos vėjas: buriuotojo užrašai“ ir tapo 9-uoju Mato Šalčiaus premijos laimėtoju. Mama Daiva Sprainienė – Alsėdžių bendruomenės pirmininkė. Todėl manau, kad mano smalsumas ir aktyvios veiklos troškimas tiesiog paveldėti.
– Ką norėtumėte patarti jaunimui?
– Jaunimui patarčiau nebijoti svajoti ir parodyti save. Reikėtų būti aktyviems, smalsiems, o svarbiausia – niekada nepamiršti savo šaknų, nes tik tai daro mus išskirtinius tarptautinėje erdvėje. Gyvenime nereikia bijoti nei pakilimų, nei nuosmukių, nes kiekviena nesėkmė dar labiau skatina kilti aukštyn.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbino Justina Jonutytė
