Dezinformacija ir manipuliacijos kelia didelius iššūkius šalies demokratijai, o melagingos informacijos mastai auga netikėtu greičiu. Štai 2021 metais Lietuvą pasiekė net 30 proc. daugiau klaidinančio informacinio turinio lyginant su 2020 m. Nors šalyje veikia pavienės nevyriausybinės organizacijos, kovojančios su dezinformacija, vykdomi įvairūs medijų raštingumo projektai, tačiau, pasak jungtinės akademikų ir žiniasklaidos atstovų komandos DIGIRES, kovoje su dezinformacija to negana – svarbu suvienyti skirtingų institucijų ir visuomenės veikėjų jėgas ir spręsti problemą kartu, imantis konkrečių veiksmų plano.
Pasak DIGIRES projekto vadovės ir vyriausiosios tyrėjos, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Viešosios komunikacijos katedros profesorės, VDU UNESCO medijų ir informacinio raštingumo įtraukiai žinių visuomenei katedros vadovės Auksės Balčytienės, prie skaitmeninio atsparumo didinimo Lietuvoje labai stipriai prisideda žurnalistika.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas Viktor Denisenko sakė, kad propagandos naratyvą galima sukurti lengvai, o štai per vieno fakto tikrinimo laikotarpį melagingos informacijos kūrėjas gali sukurti dar 10–20 naujų melagingų žinių. Jo teigimu, esama tyrimo, rodančio, kad Lietuvos gyventojai yra vieni atspariausių dezinformacijai, tačiau tuo pat metu kito tyrimo rezultatai rodo, jog lietuviai yra tarp vienų mažiausiai tikrinančių faktus.
Pasak V. Denisenko, Kremliaus propaganda siekia kurti informacinį chaosą. „Kremliaus propagandistai dalijasi skirtingais, vienas kitam prieštaraujančiais naratyvais. Vienu metu gali pasirodyti net keturios skirtingos to paties įvykio versijos. Chaose žmogus linksta į kraštutinumus, pradeda nebepasitikėti niekuo – nei oficialia informacija, nei institucijomis, nei profesionalia žiniasklaida. Ir atvirkščiai – pradeda įtikėti sąmokslo teorijomis. Be to, propaganda taikosi į skirtingų socialinių grupių skaudulius, jautriausias vietas ir taip siekia jas paveikti“, – pasakojo jis.
Problemoms spręsti būtinas skirtingų institucijų bendradarbiavimas.
Ugdant kritinį mąstymą, medijų raštingumą, pasak Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidento Dainiaus Žvirdausko, ypatingas vaidmuo tenka mokytojui. „Mokslininkai yra faktų įkaitai, o faktams reikia tyrimų, kuriuos atlikti užtrunka, o mums reikia dirbti jau dabar“, – sakė D. Žvirdauskas.
„Telšių ŽINIOS“ domisi, ar jaunoji karta geba atskirti melagienas, ar neskęsta dezinformacijos liūne?
Į klausimus atsako Telšių Žemaitės gimnazijos istorijos mokytoja Vilija Vaičiulienė.
– Pilietinio ugdymo pamokos. Ar pavyksta sudominti jaunimą?
– Visuomenės pažinimas ir tyrinėjimas, dalyvavimas ir pokyčių inicijavimas bendruomenėje, socialinių ryšių kūrimas ir palaikymas – tai pilietinio ugdymo turinys. Bet, nenukrypstant nuo esmės, pamatinių tikslų ir uždavinių pamokos būna labai dinamiškos. Laisvai galėdami turinį derinti prie aktualijų čia ir dabar, galime tvirtinti, kad per pilietiškumo pamokas mokinys ruošiamas gyvenimui, o ne egzaminui. Pilietiškumas nevertinamas pažymiu, nes atsižvelgiama į mokinių individualias savybes, charakterio ypatumus. Pvz., vieni vykstant interaktyvioms veikloms nemėgsta ar negali būti lyderiais, bet puikiausiai atlieka pagalbos stokojančiam misiją. Pagal galimybes dalyvaujame akcijose, misijose. Kad ir visai neseniai vykęs susitikimas su tremtiniais. Gavę užduotį individualiai pakalbinti senjorą vieni ėmėsi iniciatyvos iškart ir ėmė kalbinti tremtinį, jį nuramino, padrąsino ir tik tada prasidėjo nuoširdus pokalbis, kiti gi atvirkščiai – buvo nuglostyti senelių, atsipalaidavo ir dalyvavo diskusijoje. Nauda abipusė. Arba „Žemaičių egzaminas“. Jei būtų liepiama jame dalyvauti be pasiruošimo, diskusijų, naudos jokios, nes mygtukus jie moka spaudyti nesigilindami į klausimo esmę. Tačiau žiūrėdami videoįrašus (puikus Telšių turizmo informacijos centro darbas), o ne skaitydami knygas, jie klausėsi (bet ne ilgiau nei 10 min.) ir klausimuose jau ieškojo išgirstos informacijos.
Vaikai nežino, kur yra Telšių senosios kapinės, nebūna girdėję apie jau mirusius garsius miestelėnus, o čia visuomenės praeities pažinimo lobynai. Pvz., kai mokomės apie nepriklausomybės kovų 1918–1920 m. laikotarpį, aplankome savanorių kapus. Dažniausiai jau kapinėse užsimezga pokalbis, kodėl tie jauni vaikinai ėjo ginti Lietuvos, kokios naudos tikėjosi, kodėl, visi gavę žemės, vieni tapo ūkininkais, kiti – samdiniais? Kritinis mąstymas, propaganda, dezinformacija daug lengviau suvokiama siejant su gyvenamąja aplinka. Kai kalbame apie partizaninį karą, tik nuvykus į miškus, pasiklausius liudytojų pasakojimų galima nagrinėti sąvokas „banditai“, „stribai“. Diskutuodami apie dabar sklandančią frazę, jog per Sausio 13-ąją savi šaudė į savus, analizuojame, kam naudinga ši dezinformacija, ieškome faktų, galinčių patvirtinti ar paneigti informaciją.
Mokiniai mėgsta tyrinėti aplinką. Pilietiškumas neatsiejamas nuo socialinės aplinkos.
Yra mokinių, noriai dalyvaujančių savivaldoje, savanoriaujančių, sąmoningai pasirenkančių tarnybą kariuomenėje baigus gimnaziją, dauguma dalyvauja ar patys inicijuoja įvairias akcijas, yra aktyvūs rinkimuose. Šiųmečiai gimnazistai, turintys amžiaus cenzą, jau dabar domisi mero rinkimais ir, neabejoju, bus aktyvūs rinkėjai.
– Ar jaunoji karta geba „naviguoti“ informacijos gausoje?
– Mokiniams sunku surasti informaciją didesnio turinio kontekste, nes dėmesį sukaupia labai trumpai. Tad slypi grėsmė užkibti už skambaus straipsnio pavadinimo, kuris visai neatspindi straipsnio aktualumo ar esmės. Bet man atrodo, kad iš esmės jiems pavyksta orientuotis informacijos gausoje. Jaunimas tikrai mažiau tiki melagienomis nei pradžioje, kai jos pasipylė, jomis nesidalija, nekomentuoja.
– Ar geba atskirti dezinformaciją nuo faktų?
– Mokiniams visada kartoju – jei gali, niekuo netikėk, tikrink informaciją, būk kritiškas. Visada ką nors komentuodama mokiniams pabrėžiu, kad pateikiu faktą, bet jei diskutuojame, teigiu, kad tai mano, jūsų nuomonė.
– Ar jiems tai aktualu? Ar kalbasi apie tai su mokytoju?
– Vos prasidėjus pandemijai, ėmus sklisti sąmokslo teorijoms, pirmiausia mums, mokytojams, reikėjo atskirti melą nuo tiesos. Reikėjo laiko, kol gavome pagalbos iš valstybinių institucijų, ES. Jomis iškart dalijomės su mokiniais, kvietėme dalytis, diskutuoti su šeimos nariais. Tokia pati situacija ištiko visuomenę prasidėjus karui Ukrainoje. Vėl panaši grandinė nusitiesė. Tik dabar pamokos buvo išmoktos ir apie dezinformaciją karo klausimais labai operatyviai į pagalbą mokytojams atėjo Krašto apsaugos ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Vaikai domisi aktualijomis, klausia nuomonės, patys diskutuoja. Tačiau dažnai juntamas atsineštas šeimos požiūris pagal užimamą statusą visuomenėje, politines pažiūras, socialinę padėtį.
– Socialiniai tinklai. Ar matote propagandos pavojų? Ar padedate jaunimui orientuotis?
– Tai labai keblus klausimas. Mes nežinome, kokiais tinklais mokiniai naudojasi, todėl lieka tik pasikliauti, kad pamokose išmokta teorija apie dezinformaciją bus prisimenama ir taikoma.
Apie tai, kaip atpažinti dezinformaciją socialiniuose tinkluose, apie pilietiškumą ir kritinį mąstymą kalba Žemaitės gimnazijos moksleiviai Lukrecija Birškytė ir Simas Ramondas.
Žemaitės gimnazijos mokinė Lukrecija Birškytė teigia, jog socialiniai tinklai yra neatskiriama moksleivių gyvenimo dalis, todėl, jos manymu, jaunimas yra gerai informuotas ne tik apie jų įtaką jaunų žmonių mąstymui, bet ir apie juose sklandančios dezinformacijos mastą.
Gimnazistės nuomone, dezinformacijos kiekis ypač išaugo nuo karo Ukrainoje pradžios, tai tapo paspirtimi dar kritiškiau vertinti medijų turinį, atkreipti dėmesį į informacijos šaltinius.
„Dažnai atpažįstu dezinformaciją pagal turinio autoriaus ketinimą sužadinti emocijas, kai faktai perteikiami ne konkrečių įvykių eiga, o padrikai išmėtytomis, nekonkrečiomis įvykių detalėmis“, – sakė Lukrecija.
Šeima L. Birškytei visuomet buvo puikus pilietiškumo pavyzdys. Mergina augo aplinkoje, kurioje lietuvių kalbos, istorijos ir papročių pažinimas užėmė svarbią dalį „namų“ gyvenime. Lukrecija dėkinga tėvams ir seneliams už išugdytą meilę tėvynei ir artimui, visuomeniškumą bei savo, kaip pilietės, identiteto ir įsipareigojimų suvokimą visuomenės gyvenime.
„Mokykloje atrandu puikią terpę pilietiškumui ugdyti, kai galiu prisidėti prie paramos Ukrainai akcijų pildymo. Manau, jog šių dienų, t. y. karo Ukrainoje, kontekste ypač svarbu suvokti, jog Lietuvos, o kartu ir viso pasaulio, ateitis prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Šviesios mintys, kritinis mąstymas, smulkios palaikymo nuo karo kenčiantiems išraiškos yra gyvybiškai svarbūs siekiant neprarasti dvasios ramybės neramumų sukaustytoje kasdienybėje“, – įsitikinusi gimnazistė.
Nėra sudėtinga Lukrecijai atpažinti ir skleidžiamą propagandą: „Propagandą atskirti, kai ją skleidžia abejotinos reputacijos žmonės arba liaudiškai vadinami „vatnikai“, nesunku. Dažniausiai juos atpažįstame iš netaisyklingo kalbėjimo, radikalių pasisakymų prieš Lietuvos ar užsienio valdžią, apgailėtinų bandymų kelti revoliucijas. Kur kas sunkiau atpažįstama profesionalų tinklo kuriama, net politikų skleidžiama propaganda. Ją atskirti padeda visuomenininkų organizuojami tyrimai, po kurių į kiekvieną išsireiškimą reaguoju vis mažiau patikliai. Mokykloje apie propagandą daug diskutuojame per istorijos pamokas, ten sužinau apie manipuliacijos emocijomis būdus, kurie pakerta propagandistų aukų savimonę, net jei tos aukos yra plačiai išsilavinę ir sąmoningi žmonės.“
Žemaitės gimnazijos mokinio Simo Ramondo nuomone, socialiniuose tinkluose nėra labai daug dezinformacijos, bet kartais ją pasitaiko sutikti tokiose svetainėse kaip „Facebook“. Dažniausiai, tikina mokinys, dezinformaciją jam pavyksta atpažinti.
Šių dienų įvykių kontekste svarbiausia supratingumas, šaltas protas.
„Mokykla – laisvė, protas, grupinis darbas. Šeima – supratingumas, atvirumas, nuoširdumas“, – apie pilietinį ugdymą pasisakė telšiškis.
Į klausimą, kaip pavyksta viešojoje erdvėje atpažinti propagandą, S. Ramondas teigė, jog ją atskiria pagal tai, iš kokios perspektyvos ji yra pateikta. Apie tai mokiniai dažnai kalbasi su mokytojais.
