Po dešimties metų apsilankę Juditos ir Juozo Panumių namuose Šateikių seniūnijos Kadaičių kaime vėl pajutome šilumą ir jaukumą, pamatėme besišypsančius sutuoktinius. Sakytum, kad tų dešimties metų ir nebuvo. Kuo ypatinga ši pora? Spalio 27-ąją sukako šešiasdešimt metų nuo dienos, kai jie sumainė aukso žiedus. Taigi Panumiai švenčia deimantines vestuves. Kai lankėmės paskutinį kartą, minėjo auksinę sukaktį.
Pažinojo nuo mažumės
Kartu su mumis pasveikinti, šeimos darnos patarimų išklausyti į sutuoktinių namus užsuko Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas ir Šateikių seniūnė Simona Arytė-Lauciuvienė.
„Jūsų meilė ir pagarba vienas kitam – pavyzdys jauniems žmonėms, kaip reikėtų gyventi, rodyti vienas kitam šilumą būnant kartu“, – sukaktuvininkams kalbėjo svečiai.
Vestuvių jubiliejaus sulaukę Judita ir Juozas buvo pažįstami nuo mažų dienų, nes gyveno viename kaime, į tą pačią mokyklą ėjo, bet kitomis akimis vienas į kitą pažvelgė visai netikėtai.
„Atsitiko taip, kad Šateikiuose neįvyko šokių vakarėlis, tad su draugu traukėme namo, o prieš mus ėjo aštuonios mergaitės. Viena iš jų – Judita – man į parankę tik šast ir įsikibo. Kaip įsikibo, taip ir nebepaleidome vienas kito“, – pasakojo Juozas.
Trejus metus gražiai padraugavę jaunuoliai nusprendė, kad atėjo metas sumainyti žiedus. „Jos tėtis vos ne piršlys buvo, kur sutikęs vis spaudė, kad jau mudviem laikas ką nors galvoti. O mano mama buvo prisakiusi: „Eik, būk, bet nieko blogo nedaryk.“ Taip ir elgiausi“, – prisiminimais dalijosi vyras.
Visų pirma amžiną meilę vienas kitam Panumiai pažadėjo Civilinės metrikacijos skyriuje – 1962 metų spalio 27-ąją.
Po vestuvių į kariuomenę
Kadangi jaunieji – abu tikintys Dievą, be jo palaiminimo taip pat neapsieita. Tad per porą savaičių Juditos tėveliai surengė trankias vestuves. „Anais laikais kiaulę, veršį paskersdavo, naminukės prasimanydavo ir – visos vestuvės, ne taip, kaip dabar“, – kalbėjo Judita.
Lapkričio 11-ąją jaunieji Panumiai Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje prisiekė vienas kitą gerbti ir mylėti, kol mirtis juos išskirs. Pasiteiravus, kurią santuoką – civilinę ar bažnytinę – jiedu laiko tikrąja, Judita ir Juozas nė nedvejodami atsakė, jog tikroji ta, kuri įvyko prieš Dievą.
Po vestuvių jaunos poros laukė rimtas gyvenimo iššūkis – Juozo karo tarnyba. Kaip pasakojo vyras, vos ne antrą vestuvių dieną jis gavo šaukimą į kariuomenę. Jauna žmona vyrą išlydėjo ilgiems trejiems metams. Žinoma, per tą laiką galėjo visko nutikti, bet, kaip sakė sutuoktiniai, jiedu kantriai vienas kito laukė.
Grįžus vyrui iš tarnybos, po kurio laiko Panumių šeimą papildė atžalos – du sūnūs ir dukra. „Viską gyvenime reikia daryti apgalvotai. Taip ir mes: malkoms pjauti ir kapoti pirma sūnūs, o paskui Juditai pagelbėti – ir dukra“, – šmaikštavo Juozas.
Džiaugiasi senoliai, kad visi vaikai savo gyvenimą sukūrė netoli gimtųjų vietų, tad tėvus aplanko labai dažnai. Ieškoti laimės svetur sparnų nepakėlė ir nė vienas iš keturių anūkų, kurie seneliams jau padovanojo du provaikaičius.
Visur kartu
„Per tuos metus jie taip vienas prie kito priprato, kad vienas be kito niekur, visur kartu“, – meiliai apie tėvelius prabilo dukra Lina. O ir pats Juozas prisiminė, kaip kartą jį į Plungę išsivežė padėti prie statybos darbų: „Pažadėjo, kad po pietų parveš namo. Pavalgėme pietus, o aš vis į lauką einu ir einu, niekaip nesulaukiu, kada veš namo. Atrodo, kad ir neilgai, bet pasiilgau.“ „Kur matyta, kad po vieną lakstytum“, – sutuoktiniui antrino Judita.
Smalsu, negi per visą gyvenimą nebuvo kivirčų, nekalbadienių? Judita neslėpė, jog ji buvusi ta, kuri nesikalbėdavo, tik tai trukdavo neilgai. Pasak sutuoktinių, nėra namų, kuriuose vyras ir žmona nesipyktų, tačiau jiedu susipykę visada vienas ar kitas nusileisdavo, švelnesnį žodį pasakydavo ir namuose vėl įsivyraudavo taika.
„Reikia tartis, vienas kitam nusileisti, nes kitaip nieko nebus“, – svarstė Judita. „Mes, vaikai, jau seniai pastebėjome, kad, kai susipykdavo, tėtis išeidavo iš namų ir kur nors ūkyje dirbdavo. Leisdavo mamai garą nuleisti, o paskui vėl viskas būdavo gerai“, – pridūrė Lina.
Beje, Judita prisiminė ir istoriją, nutikusią su vestuviniais žiedais. „Kai išvažiavau gimdyti pirmo vaiko, ligoninėje nusiėmiau vestuvinį žiedą ir jo neberadau. Taip bijojau, kad gyvenimas gali nenusisekti. Juk yra pasakyta: „Dėvėk dėvėk žiedelį, dėvėk ir nenumesk. Numesi aukso žiedą, pamirši ir mane.“ Bet nepamiršo, tebegyvenam“, – šypsodamasi pasakojo ji. O vyras pažadėjo: „Jei ir šimtą metų gyvensim, mes sugyvensim.“
Laikas prabėgo nejučia, atėjo metas atsisveikinti. O matant, su kokia meile ir pagarba vienas į kitą žiūri Panumiai, supranti, kad jokie įsitikinimai ir prietarai prieš tikrus jausmus neturi galios.
