Visame pasaulyje savanoriška, visuomeninė veikla laikoma vienu iš pilietinės visuomenės pagrindų. Savanorystės esmė – padėti kitiems, būti reikalingu, siekti visuomeninės, bet ne asmeninės naudos. Jau treti metai šia veikla Plungėje užsiima mokytoja Rasa Vilimienė, tinklo www.pagalba.daiktais.lt kuratorė.
Ar manote kad savanorystės idėjos Lietuvoje yra populiarios?
Manau, kad ši veikla labai reikalinga. Tai yra priemonė padėti, nelikti abejingam savo artimiems žmonėms. Savanoriavimas rodo pagarbą žmogiškajam orumui, kultūrai. Tai – neapmokama veikla bendruomenės labui.
Galėčiau pasakyti, kad ši veikla turi gilias tradicijas vakarų Europos šalyse, o Lietuvoje savanoriauti dar nėra labai populiaru. Tačiau pastangos populiarinti savanorystės idėjas gyvuoja, tai ypač jaučiama didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Jaunimas nuolatos susiduria su pasauline patirtimi per mainų programas, susitinka su jau savanorystės patirtį turinčiais bendraamžiais ir patys aktyviau įsilieja į šią veiklą. Be abejonės savo laisvalaikio sąskaita dalyvauti kokioje nors veikloje daugeliui žmonių yra labai sudėtinga.
Labai dažnai ir jaunimo požiūris į savanorystę skiriasi, priklausomai nuo to, ar yra bandę dalyvauti tokioje veikloje. Tie, kurie savanoriauja, daug tvirčiau laikosi nuomonės, kad savanorystė yra gerbtina, visuomenei naudinga veikla ir norėtų, kad jų vaikai bent kartą gyvenime taip pat pabūtų savanoriais. Kai kurie žmonės į savanorystę žiūri atsainiai, su nepasitikėjimu, daugiausia laisvalaikio tuščiai praleidžia virtualioje erdvėje, prie kompiuterio, ir lieka abejingi savo artimui, kaimynui.
Kaip Jūs prisijungėte prie „Pagalba daiktais“ tinklo? Kas paskatino skleisti gerumo idėjas Plungėje?
Iki tol man kėlė nerimą ir ekologinės problemos. Neretai net mes patys, nesuprasdami daromos žalos, išmetame senus daiktus, o juk juos galėtų panaudoti kiti.
„Pagalba daiktais“ tinklas – atviras visiems Lietuvos žmonėms. O prisijungiau visiškai atsitiktinai. Gimus vaikeliui, atsirado daugiau galimybių ir laiko praleisti prie kompiuterio ir netikėtai pastebėjau informaciją, kviečiančią tapti tinklo savanore. Susisiekiau su organizatoriais. Taip tapau komandos dalimi.
Nuo to laiko padarytas didžiulis darbas, savanoriaudama Plungėje, suvokiau, kokiems žmonėms ko labiausiai reikia. Pamažu atsiranda ir pastovūs dovanotojai – nuolatiniai daiktų tiekėjai, kurie labai palaiko, skatina, aukoja ir drabužių, ir patalynės ar kitokių daiktų.
Po truputį gausėja ir pagalbos besikreipiančiųjų gretos: informuoja, kam, ko ir kur reikia. Tenka bendrauti su ligotais, senyvo amžiaus žmonėmis, o tai atima daug laiko, fizinių, dvasinių ir psichologinių jėgų.
Bendradarbiauju ne tik su pavieniais vargingai gyvenančiais žmonėmis, bet ir su organizacijomis: Plungės vaikų globos namais, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Plungės Viltis“, Plungės SPŽGB (sutrikusios psichikos žmonių globos bendrija), „Mūsų atžala“, Plungės miesto daugiavaikių šeimų bendrija „Kartų centras“, Plungės trumpalaikės globos centru, Stonaičių pensionatu, Plungės parapijos senelių globos namais ir kt.
Iš patirties galiu pasakyti, kad Plungėje tikrai yra žmonių, neabejingų kito skausmui ir vargui. Kai kurie jau nebe pirmą kartą dovanoja vaikų išaugtus ar pačių nebenaudojamus drabužius, avalynę, daiktus. Nors namie jokio sandėlio neturiu, tačiau mielai viską priimu ir stengiuosi kiekvieną dovaną perduoti stokojantiesiems.
Kokią socialinę situaciją Plungėje ir rajone matote, kaip gyvena žmonės?
Gyvenimas atrodo geras, kol pats savo akimis nepamatai, nesusiduri su tikru skausmu, netektimi ar nepritekliumi. Per visus tuos metus teko aplankyti nemažai sunkiai besiverčiančių šeimų. Kaimo vietovėse dalis žmonių net vandens neturi, norėdami išsiskalbti drabužius, keliauja keletą kilometrų.
Ligotos, vienišos močiutės stokoja ne tik daiktų, vaistų, jos ilgisi ir bendravimo, nuoširdesnio žodžio, kad kas nors išklausytų ar bent ranką paspaustų. Neretai jos labai pasiilgsta savo vaikų, kurie dirba išsiblaškę po pasaulį.
Labai norėčiau, kad kuo daugiau jaunimo įsilietų į savanorišką veiklą. Aplankę ir iš arčiau pamatę tikrą skurdą, vargą, gal susimąstytų – kokie jie laimingi, ir gal nepyktų ant tėvų, kad nenupirko garsaus dizainerio džinsų.
