Ko gero, nesuklysime sakydami, kad šuo ir katė – populiariausi augintiniai. Anksčiau naminiai gyvūnai buvo laikomi namams saugoti ar pelėms gaudyti, o dabar jie tampa tikrais šeimos nariais. Tad nieko keisto, kad prireikus žmonės auklės ieško ne tik vaikams, bet ir augintiniams. Didžiuosiuose miestuose galima rasti gyvūnų viešbučių ar prižiūrėtojų. Mažuose miestuose tokių paslaugų dažniausiai nėra, tačiau Plungė gali pasigirti turinti gyvūnų auklę. Tad kviečiame susipažinti.
– Prisistatykite. Kur gimėte, augote, mokėtės?
– Esu Gabija Tautvydienė. Prieš 24 metus gimiau Plungėje. Gyvenau mieste, o kai sukako septyneri, su tėvais persikėlėme į sodybą kaime mūsų rajone. Šiuo metu su savo šeima gyvenu Plungėje.
Baigiau Plungės „Saulės“ gimnaziją. Dabar mokausi Karaliaus Mindaugo profesinio ugdymo centre. Pasirinkau gyvūnų prižiūrėtojo specialybę. Galbūt skamba paprastai ir neįdomiai, bet tai labai plati profesija: gyvūno kūno kalba, dresūra, įvairios ligos ir daug kitų įdomių dalykų.
– Tai Jūsų svajonių profesija?
– Oi, ne, tikrai apie tokią nesvajojau. Svajojau būti virtuvės šefe arba veterinare (juokiasi).
– Tad kaip gimė mintis tapti gyvūnų prižiūrėtoja?
– Nuo pat mažumės, kur būdavau aš, ten būdavo ir gyvūnai. Mano tėtis dirbo veterinaru. Nuo vaikystės su juo visur važiuodavau. Patikdavo man ir veršiukai, ir paršiukai. Nenorėdavau eiti į darželį, kad tik galėčiau važiuoti kartu. Turėjo mano tėvai ne vieną šunį ir katiną, priglausdavome išmestus gyvūnus. Kažkaip taip nutikdavo, kad prie mūsų namų daug jų iš kažkur atsirasdavo, o mes visus priglausdavome, tačiau savo asmeninio augintinio nesu turėjusi.
Nors svajojau turėti restoraną ir būti virtuvės šefe, laikui bėgant supratau, kad šis darbas ne man. Turėjau svajonę savanoriauti gyvūnų prieglaudoje, atsiradus įstaigai „Plungės priglaustukai“ ji išsipildė. Dažnai pasiimdavau globoti kokį gyvūnėlį, kuriam reikėjo daugiau dėmesio, ir man tai labai patikdavo. Taip supratau, kad mano gyvenimas susijęs su gyvūnais, kad be jų nebūčiau laiminga.
Tapti gyvūnų prižiūrėtoja nusprendžiau spontaniškai: tiesiog šovė mintis į galvą ir ėmiausi veikti. Sukūriau feisbuke paskyrą „Gyvūnų auklė“ ir viską palikau likimo valiai. O jis maloningas – birželio 15 dieną bus pirmasis „Gyvūnų auklės“ gimtadienis.
– Vaikystėje savo asmeninio augintinio neturėjote, o dabar?
– Ir dabar savo augintinių neturiu, bet norėčiau. Ir ne vieną… Patinka katės, šunys ir žirgai. Tiesiog dabar, kai namuose bėgioja prižiūrimi šunys, nelabai turiu galimybės turėti augintinį. Jam būtų per didelis stresas vis matyti besikeičiančius gyvūnus ir dar su jais draugauti. Bet aš nesiskundžiu, galiu džiaugtis ir atvežtais šunimis (šypsosi). Kai kurie jau tapo kone šeimos nariais.
– Kaip į tokį sumanymą reagavo šeima? Ar sulaukiate pagalbos?
– Šeima reagavo gerai. Palaikė ir pastūmėjo tikslo link. Jie jau buvo įpratę mane matyti apsuptą gyvūnų. Vedžioja šunis, jei reikia kokios pagalbos, visada padeda vyras. Sūnus dar mažas, bet jau kartais pažaidžia su šunimis. Mėto žaislus, o jie atneša. Tada visiems būna linksma.
– Trumpai papasakokite apie tai, ką daro gyvūnų prižiūrėtoja.
– Gyvūnai pas mane atvažiuoja taip, kaip vaikai pas močiutę, kai tėvams reikia kur nors išvykti (juokiasi). O jei rimčiau, einame į ilgus pasivaikščiojimus, keliaujame, valgome, maudomės, kitaip tariant, darome tai, ko pageidauja šeimininkai.
Neseniai pradėjau siūlyti naują dalyką – gyvūnų kailio tvarkymo procedūras. Tai yra kruopštus šukavimas specialiais įrankiais, maudymas, džiovinimas. Procedūros tikslas – padėti gyvūnui išsišerti, kad greičiau iškristų plaukai.
– Sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi. Tad ar populiari gyvūnų priežiūros paslauga tarp plungiškių? O gal savo augintinius palieka žmonės ir iš kitų rajonų?
– Turiu pripažinti, kad plungiškiai šia paslauga dažnai nesinaudoja, nors yra keletas nuolatinių klientų. Dažniausiai augintiniai atkeliauja iš Klaipėdos. Kartais atveža net iš Vilniaus.
– Ar nėra sunku kaskart priimti vis naują gyvūną, juk ir susipažinti su juo reikia? Ar nėra rizikos, kad gyvūnas neprisileis?
– Nėra sunku. Su vienais reikia daugiau laiko, su kitais – mažiau. Dažniausiai mažų veislių šunys patiria daugiau streso palikti šeimininko nei didelių. Kai kurie atėję pirmą kartą jaučiasi kaip namuose. Didžiausias stresas būna pirmąją dieną, o vėliau vis labiau pripranta. Gyvūnui reikia žmogaus draugijos, jam nepatinka vienatvė. Kol kas dar neturėjau nė vieno gyvūno, kuris neprisileistų, nenorėtų draugauti.
– Paminėjote šunis. O kitų rūšių gyvūnų neprižiūrite?
– Prižiūriu ir kates, ir šunis. Tik dėl kačių žmonės kreipiasi rečiau, nes joms sunkiau adaptuotis naujoje vietoje ir vežiojimas gali sukelti labai didelį stresą. Kates geriausia prižiūrėti jų pačių namuose. Vieną kartą teko prižiūrėti papūgėlę Niką.
– Kiek daugiausiai esate turėjusi prižiūrimų gyvūnų vienu metu ir kokiam ilgiausiam laikui yra tekę priimti?
– Daugiausiai vienu metu esu prižiūrėjusi turbūt šešis. Bet ten jau buvo ekstra atvejai. Ir švenčių laikotarpiu, kai žmonės labai prašė pagalbos, negalėjau nepadėti. Šiaip vienu metu priimu tris arba keturis šunis, kad visiems būtų patogu ir nekiltų problemų. Ilgiausiai teko prižiūrėti keturis mėnesius.
– Ar ilgesnį laiką prižiūrėjus gyvūną nebūna sunku su juo atsisveikinti?
– Kartais būna, bet pripranti. Kaip gydytojai pripranta prie savo darbo, taip ir čia. Juolab kad dažniausiai, praėjus kažkiek laiko, jie vėl atvyksta.
– Kaip leidžiate laisvą laiką?
– Šiuo metu mano daugelis pomėgių pamiršti dėl laiko stokos. Savanoriauju „Plungės priglaustukuose“, mėgstu keliauti, jodinėti žirgais, leisti laiką su draugais. Norisi daug ką padaryti, bet vis trūksta laiko.
– Panašu, kad savo svajonę įgyvendinote. O gal turite dar kokių neišsipildžiusių?
– Svajonių turime mes visi. Jei viena svajonė išsipildo, dešimt lieka eilėje. Turiu tikslą tobulėti, plėstis. Dauguma mano idėjų gimsta netikėtai, o jų turiu daug. Tik laikas parodys, kurios virs realybe: galbūt ateityje atsiras kirpimo paslaugos, o gal bus ir visas gyvūnų viešbutis.
– Ačiū už pokalbį.
https://lulomet.lt/skanestai-sunims/
