Šiandien pirma pavasario diena. Aišku, kol kas tik kalendoriuje. Dar nežinia, kiek reiks laukti to tikrojo, gyvybe alsuojančio ir savitą kvapą turinčio pavasario. Neslėpsiu, jau iki kaulų smegenų įgriso tie sunkūs žieminiai drabužiai, laukus dengiantis purvinas sniegas, ir, žinoma, kosminės kainos už šildymą.
Kažkada per televiziją rodė, kaip banko finansininkai mokydavo paprastus žmogelius taupyti. Labai giliai įsirėžė į atmintį tos pamokos ir lyg vaiduokliai išplaukė, kai sumąsčiau atlikti eksperimentą. „Švelniai“ pabarusi šeimą ir save, kad nemokame taupyti, griežtai įsakiau visus išleistus pinigus iki smulkmenų „užprotokoluoti“. Mano naiviu įsitikinimu, keturių asmenų šeimai, mėnesiui turi užtekti tūkstančio litų (turint mintyje, kad daržovių ir mėsos pirkti nereikia, mat turime kaimą, o mokesčiai mokami iš kitos sąskaitos. Įtikinu save, kad tą mėnesį vaikai nesirgs, nesuplyš batai.). Rezultatas – dar mėnesiui nesibaigus, pinigų neliko ir teko „skolintis“ iš atidėtųjų juodai dienai.
Peržiūrėjus išlaidų balansą paaiškėja, kad didelių „nuodėmių“ nepadarėme: visas pajamas „surijo“ maisto produktai. Peršasi išvada: reikėtų dar sumažinti maisto porcijas (jokio vaisiaus!) ir tada vėl būtų galima truputi sutaupyti juodai dienai. Na, dar tektų atmesti bet kokius siūlymus užeiti į svečius, apie „maistą“ dūšiai – net nesvajoti… Va toks tat, ko gero, didžiosios daugumos lietuvių gyvenimas.
Kiek diskusijų kėlė minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimas, bet niekas nediskutuoja, kad, ko gero, tuo pačiu metu visu litu pakilo ir duonos kaina. Sakysite, yra gyvenančių ir blogiau, bet kodėl aš turiu žiūrėti į tą, kuris gyvena blogiau? Ir dar tuo guostis? Taip pikta, kad viskas tik tobulėja, ne visada suspėjame žengti koja kojon su naujovėmis, o elementarus išgyvenimas – jokiu būdu ne pragyvenimas – ritasi į akmens amžiaus laikus.
Bet, kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Net su palengvėjimu atsikvėpiau išgirdusi naujieną, kad Ūkio banko veikla stabdoma. Bent jau dėl šito galvos neskauda, o kažkada svarsčiau ten padėti savo menkas santaupėles… Tik labai jau smalsu, ar bus kas nors realiai nubaustas už iššvaistytą turtą. Vargu…
Matant ir girdint, kaip vyksta turtingųjų teismai, supranti, kad Temidės raištis ant akių, simbolizavęs bešališkumą, įgijo naują prasmę. Mano supratimu, tas raištis dabar simbolizuoja aklą teisingumą. Patikėkit, gyvenime netrūksta pavyzdžių, kai už analogišką nusižengimą aukštas pareigas užimantis ar storesnę piniginę valdantis asmuo baudžiamas žymiai švelnesne bausme, nei tas, kurio kišenėje dažnai vėjai švilpia. Tad gal ir yra tiesos pasakyme: „Jei vogti, tai milijoną“.
Et, tiek jau to, nereikia man svetimo milijono. Geriau plaksiuosi kaip ta musė po išrūgas, tikėdamasi nepaskęsti, bet ramia sąžine.
