(Tęsinys. Pradžia 2015 m. gruodžio 23 d. „Katalikų šviesos“ puslapyje)
Kitas dvi dienas lankome svarbiausias biblines vietas Jeruzalėje. Pakeliui į ją sustojame slėnyje tarp kalvų įsikūrusiame Ain Kareme, kur dar prieš Kristaus gimimą gyveno Zacharijas ir Elžbieta – Jėzaus pirmtako šv. Jono Krikštytojo tėvai. Vietovės pavadinimas reiškia „Vynuogyno šaltinis“. Šiaurinėje slėnio dalyje – Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Laiptais nusileidžiame į Jono Krikštytojo gimimo olą, pasimeldžiame prie altoriaus, po kuriuo esantis lotyniškas užrašas skelbia: „Čia gimė Viešpaties pirmtakas.“ Kitame slėnio šlaite – Aplankymo bažnyčia, pastatyta toje vietoje, kur Elžbieta paskutinius laukimo mėnesius praleido su Marija, atvykusia iš Nazareto jai padėti. Šalia kelio, vedančio į šventovę, trykšta šaltinis, prie kurio, pagal krikščioniškąją tradiciją, Marija ir susitiko su Elžbieta. Apie šį susitikimą Evangelijoje pagal Luką parašyta: „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta.“ (Lk 1, 44–45)
Jeruzalę, kurioje šiandien gyvena apie 890 tūkstančių žmonių, savo šventuoju miestu laiko net trijų didžiųjų pasaulio religijų išpažinėjai: žydai, krikščionys ir musulmonai. Jeruzalė yra Dovydo ir Saliamono šventyklos miestas, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vieta, iš čia pranašas Mahometas ant stebuklingo sparnuotojo žirgo pakilo į dangų. Žydams čia brangi Raudų siena, krikščionims – Kristaus kapo bazilika, musulmonams – Uolos kupolas.
Mūsų pažintis su šventuoju miestu prasideda ant Siono kalno. Užėmęs ant jo stovinčią Jeruzalės tvirtovę karalius Dovydas ją pavertė savo sostine, tad šią vietą imta vadinti tiesiog „Dovydo miestu“. Kai ant šiaurinėje Siono pusėje esančios kalvos Saliamonas pastatė šventyklą ir perkėlė į ją Sandoros skrynią, Sionu pavadinta būtent šventyklos, o kartu ir Dievo buveinės vieta. Naujajame Testamente Sionas įgyja dangiškosios Jeruzalės reikšmę.
Vienas iš įspūdingiausių Siono kalno pastatų – Švč. Mergelės Marijos užmigimo bažnyčia. Čia prisimenamas Dievo Motinos iškeliavimas iš šio pasaulio. Manoma, kad šioje vietoje, šalia Paskutinės Vakarienės menės, galėjo gyventi pirmieji krikščionys, o po Jėzaus žengimo į dangų – kartu su jais ir Marija. Paskutinės Vakarienės namų pirmajame aukšte aplankome simbolinį „Dovydo kapą“, tiksliau – jo kenotafą. Pagrindinė šio pastato patalpa – Paskutinės Vakarienės menė yra antrajame pastato aukšte. Patalpa primena ir kitus svarbius evangelinius įvykius: Eucharistijos įsteigimą, prisikėlusio Jėzaus pasirodymus mokiniams ir Šventosios Dvasios atsiuntimą.
Alyvų kalnas iškilęs virš Kedrono slėnio. Kopiant į jį žvilgsnis užkliūva už daugybės kapų šlaituose. Judėjai tiki, kad Teisingumo dieną į žemę atėjus Mesijui Dievas pirmuosius iš numirusiųjų prikels tuos, kurie palaidoti Alyvų kalne. Tai vienos seniausių kapinių pasaulyje, jose gali būti palaidota daugiau kaip 150 tūkstančių žmonių. Nuo maždaug 100 metrų aukščio kalvos atsiveria nuostabus vaizdas į senąjį miestą, į Judėjos kalnus. Ši vieta, kurią gerbia ir žydai, ir krikščionys, susijusi su pagrindiniais Jėzaus gyvenimo momentais: čia Jis išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, pamokslavo savo mokiniams, iš šios vietos žengė į dangų.
Jėzaus agonijos bazilikoje Getsemanės (arba Alyvų) sode švenčiame šv. Mišias. Ši šventovė dar vadinama Visų tautų bazilika, nes prie jos statybos prisidėjo daugelis tautų. Getsemanė – vieta, kurioje Jėzus išgyveno Judo išdavystės skausmą ir buvo suimtas, kurioje krauju prakaituodamas meldėsi naktį prieš nukryžiavimą. Iki mūsų dienų išliko tik dalis Biblijos laikų sodo, bet iki šiol jame dar auga aštuoni alyvmedžiai, pasodinti I amžiuje, o mėlyni vitražai bazilikoje sukuria prietemą, kuri simbolizuoja paskutinę žemiškąją Jėzaus naktį.
Neatsiejama piligrimystės Šventojoje Žemėje dalis ir Via Dolorosa – kančios kelias, kuriuo Išganytojas ėjo nuo pasmerkimo mirčiai vietos iki pat Golgotos, nešdamas nepakeliamą kryžių. Norint nueiti šį kelią susitelkus maldai, įsijautus į vietos šventumą, reikia rimtai susikaupti, kad neblaškytų visame kelyje išsidėsčiusios suvenyrų ir religinės atributikos prekyvietės. Prasidėdamas prie didingų Šv. Stepono arba Liūtų vartų, pro kuriuos Jėzus paskutinį kartą įžengė į Jeruzalę (šį įvykį kasmet paminime Verbų sekmadienį), Kryžiaus Kelias atveda į švenčiausią krikščionims vietą – Viešpaties kapo ir prisikėlimo baziliką, po kurios kupolais yra Golgotos kalnas, Viešpaties kapas ir Prisikėlusio Jėzaus susitikimo su Marija Magdaliete vieta. Dabartinė šventovė atstatyta 1810 m., joje apeigas atlieka šešių konfesijų aukštieji dvasininkai. Eilėje prie Kristaus kapo laukiame pusantros valandos. Po vieną pasilenkę įeiname į olą keletui sekundžių prisiliesti prie vietos, kur suvyniotas į drobulę buvo paguldytas mirusio Išganytojo kūnas.
Vienintelė išlikusi Jeruzalės šventyklos, kurią 68 m. sugriovė romėnai, dalis – Raudų siena, pati švenčiausia žydų meldimosi vieta, prilyginama sinagogai po atviru dangumi. Tai ta sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos. Beveik du tūkstančius metų žydai į Jeruzalę sugrįžti galėjo tik kartą per metus ir apraudoti šventyklų sugriovimą. Todėl išlikusi Vakarinė siena įgijo Raudų sienos pavadinimą. Melstis prie jos atvyksta judėjų iš viso pasaulio. Aikštė prieš sieną padalyta į dvi dalis – vyrams ir moterims. Į sienos akmeninių blokų plyšius žmonės įspaudžia raštelius su prašymais Dievui. Tradiciškai šie lapeliai išimami du kartus per metus ir laidojami Alyvų kalne.
Penktosios kelionės dienos rytą paliekame jaukų viešbutį Beit Sahure ir išvykstame į Nazaretą, kurį pasieksime tik vėlų vakarą. Kelias pamažu leidžiasi žemyn palei Judėjos dykumą, kurioje Jonas Krikštytojas skelbė: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus Karalystė.“ (Mt 3, 1-12) Iš abiejų kelio pusių, kiek tik akys užmato, kyla aukštos smėlio kopos. Tarp jų matosi beduinų būstai – dykumoje iš akmenų ir smėlio suręsti nameliai – olos su angomis be durų. Pravažiuojame lenteles, kuriose nurodomas vietovės aukštis virš jūros lygio: 500 m, 400 m, 300 m ir t. t. Už mūsų nugarų likusi Jeruzalė įsikūrusi maždaug 800 m virš, o Negyvoji jūra, kurios link važiuojame, – jau net 400 m žemiau jūros lygio. Tai žemiausias pasaulio taškas. Sustojame pasigrožėti dykumos vaizdu apžvalgos aikštelėje. Išlipusius iš autobuso mus pasitinka vidutinio stiprumo smėlio audra ir beveik tuo pačiu metu pradeda lyti.
Jau lyjant pasiekiame seniausią pasaulio miestą Jerichą, įsikūrusį prieš beveik 11 000 metų į vakarus nuo Jordano. Dėl gėlo vandens šaltinio šis dykumos miestas tapo oaze, „palmių miestu“. Jerichas susijęs su keletu Naujojo Testamento įvykių. Čia Jėzus išgydė akląjį elgetą Bartimiejų (Mk 10, 46–52), o muitininkas Zachiejus tapo kitu žmogumi. Tikima, kad prie įvažiavimo į miestą augantis šilkmedis – tai tas pats medis, į kurį, būdamas mažo ūgio, Zachiejus buvo įlipęs trokšdamas pamatyti Jėzų (Lk 19, 1–10). Ir istorija su gailestinguoju samariečiu nutiko kelyje iš Jeruzalės į Jerichą (Lk 10, 29–37).
Lietui lyjant maudynės Negyvojoje jūroje (iš tikrųjų tai ne jūra, o ežeras, nes neturi tiesioginio ryšio su Pasaulio vandenynu) tampa puikia kelionės atrakcija. Buvau mačiusi nuotraukų, kuriose užfiksuota, kaip maudymosi kostiumą vilkintis ir rankose laikraštį laikantis žmogus, tarsi patogiai įsitaisęs ant sofos prieš televizorių, plūduriuoja ant druska persisotinusio vandens. Tačiau, pasirodo, reikia pastangų tą vandenį pasiekti, nes gydantis pakrantės molis nepaprastai slidus, o ant jo paslydus pargriūti pavojinga todėl, kad gali apsitaškyti vandeniu, kuris tiesiog išgrauš akis.
Pabaiga – kitame „Katalikų šviesos“ puslapyje.
