Rietavas ilgai buvo linksniuojamas kaip savivaldybė, kurioje neatsiranda nė vieno žmogaus, galinčio priglausti laikinai tėvų globos netekusius vaikus. Problema išspręsta – nelengvą budinčio globotojo naštą ant savo pečių nusprendė prisiimti Jolanta Jedenkutė.
Profesionali socialinė darbuotoja J. Jedenkutė turi nemažą darbo su vaikais patirtį. Už begalinę meilę ir rūpinimąsi vaikais 2016 m. yra gavusi socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės padėkos raštą, o 2018 m. – simbolinį padėkos angelą iš Rietavo savivaldybės mero Antano Černeckio rankų.
Vienas iš pagrindinių budinčiam globėjui keliamų reikalavimų – jis visada turi būti pasiruošęs į savo namus priimti vaikus, paimtus iš nesaugios aplinkos. Dirbančiam žmogui suderinti tiesiogines pareigas su budinčio globėjo pareigomis būtų sudėtinga, gal todėl Rietave taip ilgai ir neatsirado nė vieno, sutinkančio prisiimti tokius įsipareigojimus.
Kupina nerimo pirmųjų savo globotinių laukia ir Jolanta.
„Vaikai, atsidūrę svetimoje aplinkoje, sutrinka, jaučiasi nesaugūs. Savo jausmus kiekvienas išreiškia kitaip, tad priėmusiam žmogui reikia mokėti vaiką nuraminti, padėti jam išgyventi krizinį laikotarpį.
Žinau, koks tai sunkus darbas – be jokių poilsio dienų. Nebuvo lengva apsispręsti žengti šį žingsnį. Bet ir girdėti, kaip Rietavo savivaldybė per radiją ir televiziją linksniuojama už tai, kad neturi nė vieno žmogaus, sutinkančio priglausti bėdon patekusius vaikus, nebuvo smagu. Gal todėl, sulaukusi „GIMK“ programos globos koordinatorės Rietave Jūratės Lučinskaitės siūlymo tapti globotoja, kategoriškai jo neatmečiau. Po ilgų svarstymų baigiau specialius privalomus kursus, gavau individualios veiklos pažymą ir laukiu, kol prireiks mano rūpesčio ir šilumos“, – kalbėjo rietaviškė.
Globėjo statusą Jolanta yra gavusi daug anksčiau. Ji užaugino ir į savarankišką gyvenimą išleido du globoti paimtus brolius. Susipažino su jais 2000 m. Kaune, įsidarbinusi viešojoje įstaigoje „Vaiko tėviškės namai“. Ten savo vaikų neturinti moteris tapo visos šeimynos mama – auklėtoja.
J. Jedenkutė prisimena, jog pirmi mėnesiai įstaigoje buvo tokie sunkūs, kad ne kartą svarstė ieškotis kito pragyvenimo šaltinio. Vis dėlto pamažu išmoko susikalbėti net su labiausiai užsispyrusiais paaugliais. Reikalingų žinių sėmėsi studijuodama – 2009-aisiais baigė Kauno kolegijos socialinio darbo krypties neuniversitetinių studijų programą ir įgijo socialinio darbo profesinio bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir socialinio darbuotojo profesinę kvalifikaciją.
2010 m. Jolanta nusprendė grįžti gyventi į gimtąjį Rietavą, kur jau turėjo nusipirkusi butą. Parvyko viena, o po metų pas ją apsigyveno du jos buvę auklėtiniai – nuo kūdikystės užaugintas vienuolikametis ir jo trylikametis brolis. Šiuo metu jiedu – pilnamečiai. Globėja džiaugiasi, kad jos prižiūrimi berniukai užaugo dorais vyrais.
2015 m. J. Jedenkutė įsidarbino socialine darbuotoja Rietavo socialinių paslaugų centro vaikų užimtumo grupėje „Būk mano draugas“.
Nuoširdi, pareiginga ir kūrybinga moteris netruko pelnyti vaikų meilę ir bendradarbių pripažinimą. Kaip jau minėjome, jos atsidavimas buvo įvertintas ministrės padėkos raštu ir Rietavo savivaldybės mero simboliniu gerumo angelu.
Vis dėlto permainos, vykusios socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, privertė Jolantą atsisveikinti su darboviete. Po metų, praleistų Užimtumo tarnyboje, jai pasiūlyta grįžti į Rietavo socialinių paslaugų centrą, kur dabar dirba socialinio darbuotojo padėjėja.
Moteris tikisi savo tiesiogines pareigas suderinti su budinčio globotojo pareigomis.
„Pas budintį globotoją vaikas ilgiausiai gali išbūti vienerius metus. Vėliau jis arba grįžta į šeimą, arba jam surandami nuolatiniai globėjai, įtėviai. Mano pareiga – padėti jiems išgyventi sunkų atskyrimo nuo artimųjų laikotarpį. Norėčiau, kad Rietavo savivaldybėje atsirastų daugiau žmonių, norinčių dirbti šį prasmingą darbą, kad mūsų vaikai žinotų, jog jais visada bus pasirūpinta“, – pabrėžė rietaviškė.
Kiek anksčiau Jolanta žurnalistams buvo prisipažinusi: „Save atradau būdama tarp vaikų. Su suaugusiaisiais aš nesugebėčiau dirbti.“
Prisiminę šiuos moters žodžius, norime tikėti: ilgai ieškojęs, kas galėtų praverti savo namų duris pagalbos reikalingiems vaikams, Rietavas rado patį geriausią budintį globotoją.
