Plateliškis Jonas Šečkus žvėrių takais eina jau 60 metų. Neabejoju, dar eis ir eis, nors ant slenksčio 80-metis, iki kurio beliko vos pora metelių. Žinoma, kūno tvirtybė jau ne ta, nors daug metų sportavo, tačiau gyvenimo patirties – su kaupu. Su kaupu Jonas turi ir medžioklinės patirties, itin verta dėmesio jo trofėjų kolekcija.
Tėvo genai
Daug teko su Jonu bendrauti, ne kartą ir žvėrių takais kartu eiti. Ne vienoje mano knygoje jis pristatomas kaip išskirtinis medžiotojas – ne tik dėl gausios trofėjų kolekcijos, bet ir dėl puikaus įvaizdžio: medžioklėje ant Jono galvos visada – puiki skrybėlė, tvarkingi medžiokliniai rūbai, šventėms – specialus kostiumas. Dar – padorus elgesys ir pagarba medžiojamam žvėriui. Tai visuomenėje itin kelia medžiotojo prestižą. Beje, pastaruoju metais Jonas pas jį užsukusius medžiotojus itin nustebina padovanodamas savo gamybos ženkliuką skrybėlei papuošti.
Medžiotojas buvo ir Kazlų Rūdoje, kurioje – didžiuliai miškų masyvai, eiguliu dirbęs plateliškio tėvas Jonas, kuris sūnui ir miškininko gyslelę įskiepijo, ir medžiotojo genus perdavė. Miškininkai dažnai tampa medžiotojais, tad nieko nuostabaus, kad ir Jono rankose atsirado šautuvas, o laikui bėgant jis tapo žinomu medžiotoju.
Pasak Jono, karo ir pokario metais žvėrys beveik šimtu procentų buvo išmedžioti. Kas kokį šautuvėlį turėjo, tas ir medžiojo, net su automatais. Ir be jokios atrankos – tiesiog reikėjo maisto, tad apie kokią nors selekciją nebuvo nė kalbos. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, Lietuvoje ėmė kurtis medžiotojų draugijos, atsirado daugiau tvarkos ir žvėrių ėmė daugėti. Kaip patikino Jonas, jo tėvas stirniną sumedžiodavo tik Joninėms. Jis pats pirmąjį briedį pamatė tik 1962 metais – oi, kaip apsidžiaugė jauna jo širdis!
J. Šečkus yra CIC – Tarptautinės medžioklės ir medžiojamos faunos apsaugos tarybos – buvęs nacionalinis, o nuo 2016 m. – vyresnysis medžioklės trofėjų ekspertas, tarptautinis medžioklės trofėjų matuotojas, Lietuvos garbės medžiotojas. Neseniai už ilgametį indėlį į medžiotojų kolektyvo gyvenimą, už trofėjinės medžioklės puoselėjimą „Platelių“ (Plungės medžiotojų ir žvejų draugija) klubas Jonui įteikė padėką.
Būtent tai ir tapo pagrindu plačiau apie Joną parašyti laikraštyje „Plungė“.
Ne tik medžioklė, bet ir krepšinis
Šiam žmogui medžioklės kolegų rodomas dėmesys – išskirtinis. Ir dėl medžioklės išmanymo, ir dėl to, kad daug metų buvo medžiotojų kolektyvo vadovas. Dar prieš nepriklausomybės atgavimą buvo sumanyta stambinti medžiotojų būrelius. Tada plateliškiai privalėjo medžioti kartu su alsėdiškiais. O kas to norėjo?.. Juk kuo daugiau žmonių medžioklėje, tuo sunkiau rasti bendrą kalbą.
Jonui teko ne tik tokiam medžiotojų kolektyvui vadovauti, bet ir dalyvauti medžioklėse įvairiose draugijose, net kartu su jau į aną pasaulį išėjusiu Prezidentu Algirdu Brazausku pamedžioti.
Nugyventas ilgokas amželis, per tiek metų, suprantama, būta ir liūdnesnių dienų, bet laimingų Jono gyvenime tikrai būta labai daug.
Jonas daug metų atidavė krepšiniui. Kartu su kitais plateliškiais dalyvavo įvairiose varžybose, itin artima draugystė siejo su Žemačių Kalvarijos, Virkšų krepšininkais, kurie visada dalyvaudavo Plateliuose rengiamuose turnyruose. Beje, šį šeštadienį, Jono sumanymu, į Platelius pabendrauti, sudalyvauti baudų metimo turnyre atvyksta minėtų komandų krepšinio veteranai.
Pernai – bendro gyvenimo sukaktis
Pernai itin džiugi Jonui diena – kai jiedu su gyvenimo drauge Gertrūda šventė Auksines vestuves. Abu sukūrė puikų gyvenimą, pasistatė namą Plateliuose ir gyvena netoli gražiausio Žemaitijos ežero. Turi sūnų Modestą, kuris augina keturis Jono anūkus, turi ir dvi dukras, padovanojusias dar penkis anūkus. Taigi iš viso anūkų – devynetas.
Įdomu tai, kad sūnus Modestas Jono medžioklių keliais nepatraukė. Jis – Salantų regioninio parko direktorius. Užtat anūkėlis Jonas Platelių meno mokykloje išmoko groti medžioklės ragu, neretai rago garsais sveikina medžiotojus ir visiems sako, jog bus medžiotojas, o pirmas jo sumedžiotas žvėris būsiąs šernas.
Kokie keliai Joną, tikrų tikriausią suvalkietį iš Prienų rajono, atvedė į Žemaitiją? Miškas ir… meilė išrinktajai žemaitei. Dar besimokydamas Vilniaus miškų technikume, 1962 metais, tapo medžiotoju. Paskui technikumas persikėlė į Kauną, į Girionis. Ten atsirado tikras miškininkų miestelis, kuriame įsikūrė Miškų institutas.
Baigęs miškininkystės mokslus, ėmė daryti miškotvarkos projektus. Vasaros periodu jis imdavosi lauko darbų urėdijose: matavimas, taksavimas, medynų įvertinimas, kirtimų apimčių nustatymas, miškų atželdinimas. Šį darbą dirbo ketverius metus, prieš tai trejetą metelių teko tarnauti sovietinėje armijoje.
Viskas per tą dantį
Jonui buvo jau 28-eri, kai pradėjo galvoti apie šeimos kūrimą. Taksavo miškus Kretingos urėdijoje, Darbėnuose. Ėmė Jonui ir suskaudo dantis. Kadangi Darbėnų odontologė atostogavo, gretima ambulatorija – Lenkimuose (Skuodo r.), o ten odontologe pagal paskyrimą dirbo Gertrūda Juciutė.
„Koks sutapimas – man suskaudo dantis, o ten jauna graži gydytoja. Ji besanti plungiškė. Susidraugavome. Jau kitais metais taksavome miškus Plungės urėdijoje, tad dar dažniau ėmėme susitikinėti, tad nutariau kurti šeimą. Viskas per tą dantį… bet nesigailiu. Vestuvės! Tada atsisakiau darbo Kaune.
Tuometinis Miškų ūkio direktorius Antanas Baranauskas man pasiūlė tapti Kulių girininku, paskui – Alsėdžiuose, o galiausiai – Plateliuose. Taip ten ir atsiradau, tapau Platelių girininku. Buvo 1972 metai – tai irgi kaip jubiliejus… Pradžioje nebuvo lengva, sulaukdavau nemenko pasipriešinimo iš kai kurių tenykščių miškininkų“, – prisiminimais dalijosi J. Šečkus.
Dirbdamas girininku, Platelių miškuose jautėsi lyg savame kieme. Nors turėjo pavaduotoją, tačiau pastarasis dažniau kabinete darbavosi, o Jonas mieliau miško pusėn suko.
„Daug kam, ko gero, atrodo, jog girininko darbas labai romantiškas. Deja, taip nėra. Girininkai ne tik miško ošimo klausosi, ne tik į voveres dairosi ir spokso į žvėrių pėdsakus, bet ir daug ūkiškų darbų dirba, nemažai laiko praleidžia prie dokumentų. Dabar išėjau į užtarnautą poilsį, bet galiu patikinti, jog man girininko darbas, nepaisant visokių miškininkystės rūpesčių, buvo itin prie širdies. Gal dėl to, kad tėvelis buvo eigulys, kad nuo mažens miške daug laiko praleisdavau. Tikrai, dirbdamas girininku, jaučiausi savo rogėse sėdintis“, – apie girininkavimo laikus pasakojo Jonas.
Apie medžioklę, trofėjus, parodas
Plateliuose iškart įsiliejo į bendruomenės gyvenimą, tapo „Platelių“ medžiotojų būrelio nariu, kuriam tada vadovavo Stanislovas Mikašauskas. Kai šiam nusibosdavo vadovauti, Jonas jį pakeisdavo.
Medžiotojo Jono gyvenime laimingų dienų buvo daug – sumedžiota daugybė žvėrių, o taiklus šūvis – visada džiaugsmas. Iš Plungės rajono medžiotojų, J. Šečkus, ko gero, turi didžiausią ir vertingiausią trofėjų kolekciją.
Medžiokle besidomintys žmonės ir Jono gerbėjai 2002 metais jo kolekciją matė parodoje Plungės kultūros centre. Ten eksponuotos ir mano nuotraukos. Be to, savo trofėjus J. Šečkus eksponavo Telšių miškų urėdijoje, Šiauliuose buvo surengęs anomalinių ragų parodą, kuri įvertinta sidabro medaliu.
Vieną iš smagiausių parodų 2014 m. Jonas surengė viename iš Platelių dvaro pastatų. Tuo metu Platelių girininkija jau priklausė Žemaitijos nacionaliniam parkui, o Jonas ir toliau girininkavo. Ši paroda – J. Šečkaus 70-mečio proga. Tad dalyvavo artimieji, daug bendraminčių, miškininkų, plateliškių. Susidomėjimas šia paroda buvo didžiulis. Mat prie kiekvieno trofėjaus – aprašymas, įvertinimo etiketė. Todėl ekspozicija – kaip ir pažintinė, sudominusi ne tik medžiotojus.
„Tikra tiesa: užsukai pas kurį medžiotoją, pamatei jo trofėjus ir iškart gali pasakyti, kokius žvėris jis medžioja, kaip paruošia trofėjus vertinimui, parodoms. Vertinant trofėjus man yra tekę matyti labai prastų. Atnešdavo briedžio, elnio ar stirnino ragų, pagal kuriuos buvo matyti, kad žvėrys sumedžioti per anksti, kad dar galėjo gyventi ir tęsti populiaciją. Visa tai neabejotinai rodo medžiotojo kultūrą. Aš – už naktinės optikos įteisinimą, tada bus galima tiksliau atrinkti medžiotinus žvėris.
Daug galėčiau pasakoti apie stirninų medžioklę, kai medžiojama sėlinant. Kai kam atrodo, jog sumedžioti stirniną – nieko ypatingo. Tačiau brandus, kokių penkerių metų stirninas, turintis savo teritoriją, žinantis, kas joje dedasi, turintis gerą klausą ir reaguojantis į bet kokį neaiškų garsą, tampa labai atsargus ir neskuba išlįsti į atvirą vietą. Todėl dažniausiai medžiotojo šūvio sulaukia jaunesni, mažiau atsargūs“, – apie trofėjus ir stirninų medžioklę pasakojo J. Šečkus.
Nenuostabu, kad plateliškiui suteiktas Lietuvos garbės medžiotojo vardas. Tai labai patyręs medžiotojas, taiklus šaulys, puikiai išmanantis žvėrių gyvenimą, nusimanantis apie jų populiaciją.
Prieš 60 metų pirmieji jo sumedžioti žvėrys – kiškis ir lapė. Tačiau koks čia trofėjus, jei nėra nei ragų, nei ilčių?.. Tad ypač apsidžiaugė, kai tuoj pat krito ir stirninas.
Dabar stirninų ragų J. Šečkus turi per tris šimtus. Joną labai domina anomaliniai ragai. Tad daugiausiai tokių ir turi. Kaip ir daugelis medžiotojų, Jonas yra patiesęs daug šernų. Turi net 20 medaliais įvertintų jų ilčių. Ir dar apie pusšimtį medaliais neįvertintų. Turi nemažai briedžių ir elnių ragų. Vis dėlto daugiausiai tarp trofėjų – stirninų ragų.
Įspūdingą trofėjų kolekciją Jonas eksponuoja šalia gyvenamojo namo esančioje poilsiavietėje, kurioje įrengta medžioklės menė. Kitaip nepavadinsi – menė, nes kambarys didžiulis, o trofėjų jam – neišpasakyta gausybė.
Baigdamas šį straipsnį, Jonui noriu palinkėti dar ilgai eiti žvėrių takais, gėrėtis puikia Lietuvos gamta, gražuoliu Platelių ežeru, aplink plytinčiais nuostabiais miškais ir neskubėti sumedžioti paskutinio žvėries. Dar būtina paminėti, kad būtent miškas ir medžioklė sudaro didžiąją Jono gyvenimo dalį.
