Ko jau ko, o Jonų ir Janinų Žlibinuose tikrai netrūksta: Navickas, Kriaučiūnas, Garbenčius, o moterų dar daugiau: Telšinskienė, Čiutienė, Radžvilienė, Jonavičienė, Mažulienė, Bumblienė ir taip toliau. Visų, ko gero, ir neišvardinsim. Na, o pokalbiui prieš Jonines iš pulko bendravardžių pasirinkome vieną – Janiną Gaubienę, nuo jaunystės gyvenančią Žlibinuose, užauginusią čia tris vaikus ir niekur neketinančią iš savojo kaimo bėgti.
Trijų vaikų mama ir trijų anūkų močiutė Janina Gaubienė noriai dalijosi savo džiaugsmais. O jų netrūksta: užaugę ir gyvenime įsitvirtinę vaikai, trijulė anūkų, o ir sveikatos nei jai, nei vyrui Zigmui dar netrūksta. Džiugu ir dėl to, kad visi vaikai – ir dukros, ir sūnus – čia, Lietuvoje, po užsienius neišsilakstę. O ir pati savojo kaimo palikti nenorėtų, jokie didmiesčiai, o juolab užsieniai jos netraukia, nes Žlibinuose – namai ir namiškiai, sava aplinka, geri kaimynai, kolegos.
Ponia Janina kilusi ne iš Žlibinų. Jos tėviškė – Šateikių seniūnijos Mišėnų kaimas. Na, o į Žlibinus ją atvedė, kaip pati juokdamasi sakė, pareigos. Mat, baigusi Šateikių mokyklą, dirbo Šateikių ir Platelių parduotuvėse, paskui iš vadovybės gavo nurodymą vykti į Žlibinus ir perimti parduotuvės vedėjos pareigas. „O kaip bijojau, kaip bijojau… Juk man tada tebuvo tik aštuoniolika metų“, – prisiminimais dalijosi moteris. Taigi taip atsidūrė Žlibinuose, o čia ir būsimąjį vyrą Zigmą, su kuriuo jau 44-uosius vedybinio gyvenimo metus skaičiuoja, sutiko.
Įsikūrusi Žlibinuose, Janina ir vakarinę vidurinę baigė, ir Klaipėdos technikume buhalterės diplomą įgijo. Tapusi specialiste, ir darbą pakeitė – dirbo kolūkio buhaltere, paskui – ir fermos vedėja, ir sekretore. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įsidarbino agrarinėje tarnyboje, o paskui – seniūnijoje. Joje raštvede žlibiniškė tebedirba iki šiol.
Užauginę tris vaikus, Gaubiai labai norėjo, kad visi jie išsimokslintų. Dukros ir sūnus taip ir padarė – visi kibo į mokslus. O tėvai, kiek išgalėdami, stengėsi jiems padėti.
Dukroms Violetai ir Jurgitai gyvenimo kelią, kaip sakė ponia Janina, iš dalies padiktavo žlibiniškė Stefa Stonienė. Abi mergaitės nuo mažumės buvo labai muzikalios, o S. Stonienė ėmėsi jų talentus ugdyti. Jos paskatinta, Violeta, būdama pradinukė, pradėjo važinėti į muzikos mokyklą Plungėje, o Jurgita nuo pat pirmosios klasės mokėsi Vilniuje, M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Abi tapo smuikininkėmis. Violeta dirba ten, kur pati kažkada mokėsi, – Plungės Mykolo Oginskio meno mokykloje, o Jurgita groja Šv. Kristoforo kameriniame orkestre Vilniuje. Ten ji ir gyvena.
Na, o mažiausiasis Gaubių sūnus Zigmas, kuriam 35-eri, tapo lakūnu. Ponia Janina apie sūnaus pasirinkimą papasakojo gana smagią istoriją. Kai Zigmas dar mokėsi Žlibinuose, vyras dirbo vairuotoju – ir „Volga“ pirmininką vežiojo, ir sunkvežimiu į laukus dardėdavo. Sūnus vis prisėsdavo prie tėvo, o grįžęs „svaigdavo“ – koks įdomus vairuotojo darbas. Taigi, baigęs devynias klases, vaikinas panoro stoti į vadinamąją proftechninę mokyklą Plungėje ir tapti vairuotoju. O kai nuėjo rekomendacijos pas tuometinį kolūkio pirmininką Romutį Mažrimą, šis paakino – taip gerai mokaisi, eik į vidurinę ir siek aukštojo mokslo. Zigmas paklausė. Baigė vidurinę, o po jos įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aviacijos institutą.
Dabar Zigmas – lakūnas, dirba kompanijoje „Air Baltic“ Latvijoje, yra laivo kapitonas. Ar mamai širdis neplyšta, žinant, kad sūnus dirba tokį pavojingą ir atsakingą darbą? „Iš pradžių taip nerimavau, prašydavau, kad jis, kai tik nusileidžia, paskambintų, o dabar jau ramiau. Juolab kad matau, jog jis skraidydamas toks laimingas“, – kalbėjo Janina.
Gaubiai jau turi tris anūkėlius – dukros Jurgitos sūnelius Povilą ir Joną bei sūnaus dukrą Aušrinę. Septynmetis Povilas šiemet bus pirmokas, tačiau jau dabar jis groja fleita, lanko „Ąžuoliuko“ chorą. Močiutės bendravardžiui Jonukui – treji, o Aušrinei – tik vieneri. Mažieji pas senelius tik su tėvais atvyksta, o štai Povilas Janiną ir Zigmą jau kelias savaites džiugina – panoro vienas pats pas senelius pavasaroti.
Gaubiai didelio ūkio nebelaiko. Tik karvutę, kelias vištas turi, paršelį nusišeria – kad tikros kaimiškos mėsos skonio nepamirštų. Žinoma, ir daržovių bei bulvių sau ir vaikams paaugina – vėlgi, kad sveikesnį maistą visi valgytų. Juk to, kas užauginta kaime, nepalyginsi su nupirktu prekybos centre.
Paklausta, ar laukia artėjančių Joninių, Janina šypsosi: „Laukiu, bet ne tiek dėl šventės, kiek dėl atvykstančių vaikų. O kai susirinksim, švęsim Jonines. Abu su anūku Jonuku“.
Pasak Janinos, ankstesniais metais žlibiniškiai trankiau švęsdavo Jonines – visus Jonus ir Janinas į kultūros namus sukviesdavo arba kiekvieno duris vainiku papuošdavo. Šiemet tokios bendros šventės lyg ir nebus. Gaila, sako J. Gaubienė. Apmaudu ir dėl to, kad Žlibinai nebeturi daug metų gyvavusio moterų ansamblio, nebesirenka saviveiklininkai. Priežastis – pagrindinei visų švenčių iniciatorei ir saviveiklininkų vadovei S. Stonienei sveikatėlė pašlijo. „Iki šiol abu su Zigmu dar į saviveiklą lėkdavom, o dabar jau teks vakarais namuose sėdėti“, – kalbėjo ne vienerius metus moterų ansamblyje dainavusi ir dėl jo iširimo apgailestaujanti Janina Gaubienė.
Nuostabi istorija