Liepos 13 dieną amžinojo poilsio į Varnių kapines atgulė žydų tautybės moteris, visą amžių gyvenusi Varniuose, Feiga Kacė. Lietuviškai – Zita Sabaliauskienė. Ji palaidota šalia savo gyvenimo draugo Petro Sabaliausko. Į paskutinę kelionę ją palydėjo varniškiai ir iš Izraelio atvykę tautiečiai. Feigai dar gyvai esant su ja kalbėjosi varniškė Danutė Šeržentienė. Moteris įsitikinusi, kad Feigos – Zitos skaudi gyvenimo istorija negali būti pamiršta.
O buvo taip. Gražiai, ramiai gyveno Kacų šeima Vidmantuose, pas dvarininką Gališanskį. Gyveno kumetyne. Zitelė iš 14 vaikų buvo pati jauniausia. Bet dėl ligų mirė daug jos broliukų ir sesučių.
Pas dvarininką dirbo visus darbus kartu su kitais kumečiais lietuviais. Ir niekas niekada nebuvo nei tėvų, nei vaikų kaip nors užgavęs, „žydelka“ pavadinęs.
Mokyklą Zitelė pradėjo lankyti Vidmantuose. Ji prisimena, kad, nors ir nereikėjo jiems – žydukams – tikybos pamokose dalyvauti, iš tų pamokų neišeidavusi.
O kai vyko žemės reforma, tėveliai, išėję iš kumetyno, pasiėmė žemę Šiluose, o ta jau buvo pačiame miške. Žemė smėlėta, bet vis tiek sava. Ten ir namelį pasistatė, tvartą susirentė ir toliau gyveno iš žemės.
Dar Zitelė prisimena, kaip vienus metus jai reikėjo lankyti ir žydų mokyklą Varniuose. Mat tėvai bijojo, kad duktė visai pamirš gimtąją kalbą, tikybos dalykus, papročius.
Nuo 1940 m. vaikams Šiluose teko gyventi vieniems, nes tėvai mirė. Ūkį tvarkyti ėmė brolis Šolomas, o pagalbininkės buvo sesutės: Feiga (Zitelė), Sara (sesers dukrytė), Hana ir Ida.
Žydai buvo krikštijami
Virš pasaulio siaubo šmėkla palengva jau skėtė sparnus. Jos šešėlis krito ir ant Lietuvos. Kai tik pasklido gandai apie getus, apie žydų gaudymus, Varnių klebonas Juozas Gasiūnas per patikimus žmones pasiūlė našlaičiams, Kacų vaikams, ir kitiems žydukams krikštytis. Atsirado ir norinčių būti jų krikšto tėvais. Taip visi Šiluose gyvenę Kacai tapo Pavilioniais. Feiga – Zita, Jana – Jadvyga, Ida – Teresė, Sara – Aldona, Šalomas – Juozas. Manė, kad persikrikštiję žydai budeliams tikrai nebeužklius. Vaikai apsiramino ir tyliai darbavosi savo ūkelyje. Tačiau vieną dieną atvažiavo Varnių baltaraiščiai, susodino į vežimą ir išvežė – sakė į Liubliną. O tas „Liublinas“ pasirodo buvo Telšių geto barakas. O ten jau pilna tokių kaip jie, išsigandusių, verkiančių, tyliai besimeldžiančių. Vaikai prie motinų prisiglaudę, kiti vystykluose supami ant motinų rankų, tylių lopšinių raminami. Už barako sienų girdėjosi girtų vyrų keiksmai, dainuškos ir, deja, vien … lietuviškai.
Šalomas – Juozas greitai įvertino padėtį ir pasikvietęs sesutes į pašalį pakuždėjo: „Bėgsime“. Iki Šilų bėgo visą naktį – laukais, miškais… Vaikai galvojo, kad jų niekas miške nepastebės. Taip praėjo kelios savaitės, kol į sodybą dviračiu įlėkė Gudas. Vaikams pasakė, kad veš į Varnius skiepyti. Sėdi vaikai vežime, jaučia jų širdelės, kokie „skiepai“ laukia. Prie pat Rešketos tilto kelią pastojo eigulys Jonas Rupšys. Sustabdė vežimą, liepė išlipti ir davė komandą: „Greitai laukais, pakrūmėmis bėkite į mano daržinę, ten jau privežta šieno, įsirauskit kuo giliausiai ir laukit manęs.“ Naktį Rupšys vaikus išvežė pas vaikų krikšto tėvus: Zita – Feiga slapstėsi pas Burbus, brolis Šalomas – Juozas pas Gintalą, Šleževičiai priglaudė Haną – Jadvygą.
Slėptuvė po gelda
Savo slėptuvę pas Burbus prisimena ir Zita. Mažoje Burbų trobelėje buvo kamara, ten buvusi didelė gelda. Po ta gelda Burba buvo iškasęs duobę, į kurią tilpo smulkutė Feiga. Jei kas tik įtartina – ar kaimynas ateina, ar šuo pradeda loti, mergaitė greit į duobę, geldą virš savęs ir tupi.
Vieną dieną kaime pasigirdo šuns lojimas ir pikti balsai. Kojų spyriu duris atidarė, buožėmis daužė trobelės sienas, žiūrėjo po lovomis, rausėsi spintoje. Kamaroje irgi sienas daužė, gal kur pasijus tuštuma. Pro plyšelį tarp aslos ir geldos Zitelė matė jų batus – taip arti savo akelių, kad ir paskui visuomet vaidenosi. Nieko neradę prigrasino sušaudysią visą Burbų šeimyną, jei ką sužinos. Tą pačią naktį Zitą išvedė pas Budginus, pas juos mergaitė išbuvo keturis mėnesius. Mažąją Sarą – Aldutę globojo daugelis šeimų.
Liūdnas likimas ištiko Zitos vyresnįjį brolį Šmolį. Kažkas paleido gandą, kad šaudys tik vyrus, o žydes moteris paleis. Žmona apvilko Šmolį savo moteriškais drabužiais, bet greitai jis buvo su visa šeimyna pastatytas prie duobės. Mažąjį vaikelį motina laikė glėbyje, šalia vyresnės dukrelės mirties eilėje stovėjo pažįstama žydaitė, bet Zita jos vardo neprisimena. Egzekutoriai buvo girti, net labai girti. Tai ta žydaitė, matydama, kad šūviai artėja prie jos, kad jau krinta pašauta Šmolikė, krito į duobę kartu su ja, kulkos nepaliesta. Taip išsigelbėjusi mergaitė, springdama nušautųjų krauju, laukė nakties, nes šaudytojai patys duobių neužkasdavo, jas užkasdavo kita, šaudymui atvarytų žydų, grupė. Naktį visa kruvina mergaičiukė iš duobės išlipo ir pasileido laukais, kur akys mato. Ją pamatė važiavęs į malūną žmogus. Iškart suprato, iš kokio pragaro mergaitė ištrūkusi. Paslėpė ją tarp maišų ir parsivežė namo.
Neišspręsti klausimai
Tyliai kalbamės Zitos mažoje šiltoje trobelėje ir svarstome, kaip gimsta žmogaus širdyje ta pabaisa ir jis gali tapti savo artimui žmogžudžiu. Zitelė sako ir mirsianti, taip ir neradusi atsakymo į šitą klausimą. Priėjome prie išvados, kad jų likimai nepavydėtini: vieni mirė paslaptingomis ligomis, kiti patys sau galą pasidarė. Kažin ar bedrįsta tuos kruvinus žiedus, nuplėštus nuo žydžių pirštų, jų palikuonys nešioti, ar atnešė tie turtai laimę, bet čia kita tema…
O būtų įdomu sužinoti likimus tų, kurie plėšė iš motinų rankų kūdikius ir metė juos gyvus į duobes ar laužė nugarytes į mašinų ratus.
Zitelė džiaugėsi, kad tėveliai mirė laiku, kad tos gyvenimo taurės jiems neteko išgerti. Tik bėda, kad vaikystės prisiminimai sugrįžta prieš užmiegant ir per plyšelį mato ir mato tuos sunkius batus, juk tereikėjo tik netyčia už tos geldos užkliūti…
